Akis į akį su mišku

Prieš 40-50 metų japonai, matydami, kad šalies gyventojai kenčia nuo streso sukeltų ligų, nusprendė padaryti visiems prieinamas miško maudynes – galimybę pabūti susijungus su mišku per penkis pojūčius. Atlikti tyrimai parodė, kad toks pabuvimas miške, kuomet esame apsupti medžių ir sutelkiame dėmesį į žaliąją aplinką bei ją tyrinėjame per regą, klausą, uoslę, lytą, skonį, mažina kraujospūdį, bei stipriai stimuliuoja imuninę sistemą. Žmogaus imuninę sistemą teigiamai veikia medžių, ypač spygliuočių, išskiriama medžiaga fitoncidai. Tai – medžių imuninės sistemos produktas, skirtas apsisaugoti nuo parazitų, ir ši medžių išskiriama medžiaga teigiamai veikia, stimuliuoja ir stiprina ir mūsų, žmonių imunitetą.

Kuomet psichoterapijoje dirbame su žmonėmis, jaučiančiais stiprų nuolatinio pavojaus, nesaugumo jausmą, viena iš praktikų, kuri gali padėti – saugios vietos vizualizacija. Jau pats gebėjimas įsivaizduoti saugią vietą, aplinką, padeda po truputį atkurti mūsų emocinį imunitetą, kuris gali būti labai nuvargintas nuolatinio pavojaus jausmo. Jeigu augome ir daug laiko praleidome jausdamiesi fiziškai ar emociškai nesaugūs, gali būti, kad mūsų smegenims reikės iš naujo išmokti jaustis saugiai. Pradžioje gyvenimo visi tai mokame, ir savo namų aplinką ir artimuosius automatiškai laikome saugiais, tačiau jeigu patiriame daug nesaugumo, ir ypač tokioje aplinkoje, kuri turėtų būti saugi, t.y. namuose ir su artimaisiais, mūsų psichika gali išmokti ignoruoti saugumo signalus, ir koncentruotis tik į pavojaus ženklus. Beje, nesaugumą kelia ne tik aktyvi agresija, tačiau ir apleistumas, nesirūpinimas, dėmesio nekreipimas, nesidomėjimas. Dėl visų šių išgyvenimų, jeigu jie dažni, mūsų psichikos „nustatymai” gali pasikeisti taip, tarsi saugi vieta šioje Žemėje apskritai neegzistuotų. Jeigu taip nutinka, netgi tikrai saugioje aplinkoje ir su tikrai saugiu žmogumi saugumo jausmo mes nepatirsime, nes mūsų psichika pamiršo, kaip jį atpažinti. Panašiai, lyg būtų nustojusi atpažinti, pavyzdžiui, violetinę spalvą. Ir kai ši spalva yra prieš mūsų akis, mes jokios informacijos negauname, t.y. mums jos tiesiog nėra, mūsų akys jos „nemato”. Panašiai gali būti su saugumo jausmu. Jo mūsų psichika gali tiesiog neatpažinti, kol iš naujo neišmoks, kaip tai daryti, ir, turbūt dar svarbiau, nepatikės, kad tai daryti verta.

Kaip gi tai susiję su mišku? Panašu, kad nemažai daliai žmonių miškas, buvimas tarp medžių, natūraliai yra saugi vieta. Ir tai suprantama, nes mūsų protėviai daugybę laiko praleido miškuose. Būti tarp medžių mums visiškai natūralu. Būtent todėl net ir mūsų, žmonių ir medžių, imuninės sistemos moka bendradarbiauti. Miškas mums savaime yra kaip namai. Ne kartą ir ne du iš miško terapijos užsiėmimų dalyvių girdėjau pasidalinimus, kaip užsiėmimo metu miške atsigulus ant žemės ir žiūrint į siūruojančias medžių viršūnes kyla jausmas, kad esi tarsi lopšyje – visiškai saugus, apimtas ramybės, kaip mylinčiuose namuose. Mūsų protėviams daugybę šimtmečių miškas iš tiesų buvo namai, kurie slėpė nuo priešų, teikė užuovėją, maitino, šildė.

Be to, miškas turi daug savybių, kurių mes ypač gyvenimo pradžioje norime iš savo artimiausių žmonių. Jis yra stabilus ir patikimas – jis visada yra. Kada benueitume, jį rasime. Galime į jį eiti bet kokios nuotaikos – miškas niekuomet neatstums, nepasakys, kad jeigu pykstame, eitume į savo kambarį ir grįžtume kai nusiraminsime. Miškas viuomet yra tikras, neapsimeta niekuo kitu, negu kad yra. Jeigu miške ūžia audra, jis neapsimeta, kad viskas ramu. Kai miške lyja, tai lyja. Todėl jis ir mums tarsi leidžia būti visiškai natūraliems. Galime miške verkti, galime keiktis, miškas nepasikeis. Jis ir toliau oš, ir toliau galėsime žiūrėti į siūruojančius medžius, ar medžių lajose žaidžiančius saulės spindulius. Be to, miškas niekuomet nepažeis mūsų ribų. Jis nelįs į mūsų erdvę ir nieko per prievartą nebruks – galime ateiti ir būti jame, rinkti uogas ar grybus, klausytis paukščių, tačiau bet kada esame laisvi išeiti ir nedaryti to, ko nenorime.

Be to, miškas gali veikti kaip savotiškas veidrodis. Kuomet miško terapijos užsiėmimo metu nurimstame, sumažėja „bėgimas”, protas supranta, kad šiuo metu nereikia skubiai spręsti jokios problemos, galime, žvelgdami į medžius, kitus augalus, vandenį, akmenis, žemę, suprasti svarbių dalykų apie save, savo gyvenimą, santykius su artimaisiais. Tarkime, žiūrėdami į du greta augančius medžius galime atpažinti kažką, kas vyksta mūsų santykyje su artimu žmogumi. Miškas tai parodo ramiai ir be žodžių, ir parodo tik tai, ką esame pasiruošę pamatyti. Jis niekada mūsų nepurtys už peties ir nesakys: „Paklausyk, kaip tu nesupranti, kad….”. Todėl miškas ir apskritai gamta – labai saugi vieta, aplinka gilioms įžvalgoms. Gidas gamtos terapijoje – tik gamtos pagalbininkas. Jis negydo ir savo nuomonės ar įžvalgų taip pat beveik niekada nesiūlo. Miško terapijos užsiėmime bendraujame visų pirma su mišku, kuris ir yra mūsų terapeutas, bei savimi. Gidas padeda susitikti su šiuo terapeutu – mišku, užmegzti ryšį, „išgristi”, ką miškas mums šiandien sako. Ką miško veidrodis mums šiandien nori parodyti. Užsiėmimus labai praturtina ir dalyvių tarpusavio pasidalinimai. Kartais, išgirdus kitą žmogų dalinantis, ir patys patiriame gilią įžvalgą, suprantame kažką svarbaus apie save, savo gyvenimą.

Dar viena labai svarbi žinutė, kurią mums nuolat siunčia miškas ir visa gamta – kad viskas gali būti būtent taip, kaip yra. Nėra jokio „teisingo” standarto, kaip kažkas turi būti. Miškas visuomet yra procese, nėra taip, kad kai mes pranešame miškui, jog rytoj atvyksime, jis susitvarko, paslepia tai, kas neužbaigta, ir mus pasitinka visas „blizgantis”. Jis visuomet pasiruošęs mus priimti ir leisti viską pamatyti taip, kaip tuo metu yra. Natūralius vykstančius procesus, tikrus ir prasmingus. Todėl ir mes pamažu, būdami miške, pajuntame, kad galime tokie būti. Tiesiog kokie esame. Ir niekaip čia būnant nereikia „atrodyti”. O kuomet nereikia investuoti į atrodymą, turime daug daugiau resursų giliai susijungti su tuo, kas iš tiesų yra ir kas iš tiesų šiuo metu mums svarbiausia. Gal dabar kažkam mumyse laikas dygti, sprogti? O gal žydėti? Gal sirpsta vaisiai? O gal kažkas atgyveno ir laikas tai paleisti, atsisveikinti su tuo, tačiau kartu baugu ir liūdna? Jeigu pasidedu į šalį visas taisykles, kaip kažkas turi būti, nes man dabar tiek metų, aš dirbu tokį darbą, esu tokio žmogaus partnerė ar mama, kaip gi yra iš tikrųjų? Kokie natūralus, tikri procesai manyje dabar nori vykti? Kam manyje dabar laikas?