Apie „išvirkščius” žmones

Britai turi tokį posakį: „What you see is what you get”. Jis reiškia, kad nėra nieko paslėpto, ką matai, tas ir yra. Taip gali būti sakoma apie kažkokį dalyką, gali būti ir apie žmogų. T.y. kad žmogus maždaug toks ir yra, koks atrodo.

Jeigu toks yra žmogus, greičiausiai jis ar ji turi pakankamai vientisą savasties jausmą, ką sako, tą ir daro, žino, ko nori, džiaugiasi, kai tai gauna, ir gyvena gana vientisą gyvenimą. Tokie žmonės retai pribloškia aplinkinius netikėtais poelgiais, nedažnai sužinome apie jų slaptą paralelinį gyvenimą, nes jo tiesiog nėra. Dažniausiai tai bus žmogus, užaugęs pakankamai saugioje aplinkoje, kur jautėsi mylimas, suprastas, priimtas, palaikomas ir galintis būti savimi bei tenkinti savo poreikius tiesiogiai.

Tačiau dalis mūsų, žmonių, turime nemažai sričių, kur esame tarsi išsivertę į išvirkščią pusę. Galima sakyti, kaip kojinė ar pirštinė. Ir kad suprastume, kaip ta kojinė ar pirštinė iš tiesų atrodo, kas čia iš tiesų yra, iš pradžių reikia ją išversti. Tokių įdomybių esu aptikusi ir savyje, ir savo klientuose, ir kituose žmonėse. Kartais nutinka taip, kad mes net nenutuokiame, kad aplinkiniams matomės ta išvirkščia puse. Nes mes, iš vidaus, matome tą gerąją pusę, ir galime nesuprasti, kodėl aplinkiniai reaguoja į mus visai kitaip negu mums norėtųsi arba negu atrodytų, kad turėtų. Kodėl ta geroji pusė yra viduje? Mano manymu dažniausiai todėl, kad mes anksti savo gyvenime išmokome, kad negalima vieno ar kito dalyko rodyti taip, kaip yra. Pavyzdžiui, gal mūsų pyktis yra išvirkščias? Ir kas yra toje kitoje išversto pykčio pusėje? Dažniausiai tai bus kažkas, ką rodyti buvo galima arba naudinga. Galbūt mūsų mama ar tėtis negalėdavo pakęsti, kai mes tiesiogiai protesduodavome ir reikšdavome pyktį ar nesutikimą, tačiau reaguodavo daug ramiau jeigu mes tiesiog „netyčia, per išsiblaškymą” pamiršdavome, ką jie sakė padaryti? Tuomet mūsų išvirkščias pyktis ir gali atrodyti kaip užmiršinėjimai, išsiblaškymas. Ir taip mes vis tiek patenkiname savo poreikį nedaryti ko nenorime, t.y. nubrėžti ribas, tačiau netiesiogiai.

Ko gero tiesa būtų sakyti, kad visi šie „išvirkštumai” yra tam tikra protesto forma. Ir ką mes jais darome, tai tarsi sakome aplinkiniams: „Jeigu jūs man neleidžiate savo poreikių išsakyti ir tenkinti tiesiogiai, aš juos tenkinsiu „per aplinkui”.

Tarkime, jeigu aš noriu puoštis, tačiau mano aplinkoje puošimuosi labai nepritariama, besipuošiančios moterys pašiepiamos ir menkinamos, aš galiu atrasti, kad galima puoštis kuklumu! Tuomet ir pasipuošusi būsiu, ir kuo atrodysiu kuklesnė, tuo labiau, ir niekas manęs už tai nekritikuos. Tiesa, toks „išvirkščias” poreikių tenkinimas visada turi didžiulę kainą ir tinka tik „iš bėdos”. Ką jis užtikrina – tai kad poreikis nemiršta, išgyvena. Ir mes galime kažkada, atėjus geresniems laikams, jeigu taip apsisprendžiame, jį įsisamoninti ir po truputį leisti sau tenkinti tiesiogiai. Nes klestėti tenkinant poreikius tokiu „išvirkščiu” būdu, ko gero, neįmanoma. Ši „išvirkščia” būsena tinka tik išgyvenimui.

Kaip dar gali atrodyti tie „išvirkštumai”? Nesįsisąmonintų išvirkštumų galima ieškoti tose vietose, kur mus glumina aplinkinių reakcijos į mus, ypač atsikartojančios. Pavyzdžiui, galbūt nors mums 35 metai, mus aplinkiniai dažnai vadina mažybiniu vardu, ir mums tai nepatinka. Savo viduje nesijaučiame „Giedrutė”, bet kažką transliuojame į aplinką, ir sukeliame aplinkiniams norą taip mus vadinti. O kas yra išversta į vidinę pusę ir paslėpta? Galbūt suaugusi, žinanti Giedrė, kuri kažkodėl bijo pasirodyti? Galbūt mus nuolat nuvertindavo, pašiepdavo, gal augome su žmonėmis, kuries buvo labai svarbu žinoti geriau ir būti teisiems, ir tuomet mūsų kompetetinga, savimi pasitikinti pusė pasislėpė, išsivertė, ir dedasi amžinu vaiku, kad būtų saugiau? Taip išvengiame rizikos, tačiau sumokame savo tikro, autentiško gyvenimo kainą.

Kuo daugiau mumyse yra tokių „išvirkštumų”, tuo labiau mes primename neišsiskleidusį žiedą, kurio visas grožis yra viduje. Tačiau kodėl gi kai kurie žmonės taip ir lieka „išvirkšti”, netgi žinodami, kokios jų vertybės, ko iš tiesų nori gyvenime, nedrįsdami to tiesiogiai norėti ir siekti? Nes kelias į tai yra skausmingas. Kai mes kažkada „išsivertėme”, padarėme tai iš skausmo. Jeigu būtume galėję būti natūralūs, autentiški, tikrai tokie ir būtume. „Išsivertėme” todėl, kad kitaip elgtis buvo nepakeliama. Kad dabar „atsiverstume” atgal, gerąja puse, irgi skauda, ir būna baisu, kartais negti labai. Visų pirma tenka įsisąmoninti, ką mes patyrėme ir kodėl teko išsiversti. Ir dažniausiai taip būna įvykę dėl mūsų artimųjų elgesio. Tačau šio įsisąmonimo apeiti neišeina. Kai suvokiame, kas ir kaip vyko, tik tada galime suprasti, ar išsivertimas vis dar reikalingas, ar jau nebe. Tačau visas šis procesas yra lydimas emocinio skausmo.

Ypač daug „išvirkščių” vietų mumyse gali būti tuomet, jeigu mūsų prigimtyje natūraliai yra daug dalykų, kurie buvo nepriimtini mūsų augintojams. Galbūt esame meniškos prigimties ir mums daug ką patinka daryti savaip, tačiau augome su žmonėmis, kurie tikėjo, kad yra tik vienas teisingas būdas kažką atlikti? Tuomet mūsų meilė kūrybai, spalvoms, ryškumui, gausai gali būti išversta į priešingą pusę, ir galime atrodyti, pavyzdžiui, kaip pilka minimalistinė pelytė. Jeigu mums patinka dėmesys, tačiau esame taip „išsivertę”, galime nesuprasti, kodėl niekas mūsų „nemato”. Ogi todėl ir nemato, kad vaikštome pilkąją puse į viršų! Laimė, tikroji mūsų prigimtis niekada nedingsta. Šis „išvirkštumas” ją išsaugo. Ir jeigu mums pasiseka, ir kažkada atrandame, kad atėjo laikas pradėti atversti tas „išverstas” vietas atgal, galime patirti daugybę atradimo džiausmo pamažu susipažindami su tuo ar ta, kas iš tiesų esame ir visada buvome. Taip pat, jeigu pasiseks, galbūt sutiksime žmonių, kurie supras, kad čia kažkas „ne taip”, kad čia kažkas išvirkščia, ir padės mums tai atpažinti. Kurie, nepaisant mūsų visų „išverstumų”, gebės pamatyti mūsų esmę ir mums ją parodyti. Žinoma, tai galės vykti tik tada, jeigu pasiryšime jais pasitikėti ir priimti jų pagalbą, gal netgi patikėti, kad jie kartais geriau nei mes patys mato, kas mes esame. Nes gal mes jau patys pamiršome, kas yra tos išverstos kojinės viduje, o jie pajėgia tai atpažinti ir geba padrąsinti mus į tai pažvelgti?