Apie medžių ir žmonių genėjimą

Vaikystėje mano močiutės kaimynas prie pat savo namo sienos buvo išauginęs kriaušę, ir išgenėjęs ją taip, kad ji atrodė kaip vijoklis. Tai buvo tokia vietinė įdomybė. Ta kriaušė buvo gana didelė, beveik per visą dviejų aukštų namo sieną. Dvimatė kriaušė.

Man niekada nebuvo gera į tą kriaušę žiūrėti, bet, aišku, vaikas aš tikrai nesupratau, nei ką galvoju, nei ką jaučiu, ją matydama. Dabar suprantu, kad dalis manęs norėtų bėgti pas tą žmogų ir rėkti: „Žmogau, čia kriaušė! Kodėl tu iš jos darai vijoklį? Kodėl tu ją priplojai prie sienos ir atėmei iš jos erdvę? Kodėl neleidi jai remtis pačiai į save ir į žemę, ir visur pritampei savo virvučių? Ko tampai kiekvieną jos šakelę taip, kaip tu nori? Taip nesąžininga!”

Amerikiečių pedagogas ir autorius John Bradshow, vienas iš pirmųjų plačiai kalbėjęs ir rašęs apie ankstyvąsias prieraišumo traumas ir jų gydymą, teigė, kad jeigu žmogų slegia toksiška gėda, iš po kurios, rodos, nebeįmanoma „atsikasti”, taip paprastai būna dėl to, kad anksti gyvenime buvo palaužta žmogaus valia. Įvyko kažkas tokio, dėl ko vaikas patikėjo, kad toks, koks jis yra, tai, kokie yra natūralūs jo norai ir polinkiai, kaip jam natūraliai būnasi, kažkuo yra blogai.

Prieraišumo traumos paprastai keliauja iš kartos į kartą. Tėvai, patys nepatyrę prieraišumo traumų, retai traumuoja savo vaikus. Jeigu žmogus, patyręs prieraišumo traumų, tačiau niekada jų neįsisąmoninęs ir negydęs, gyvena, mokosi, dirba, sutinka partnerį, sukuria šeimą, vadinasi, jis atrado kažkokių būdų, padedančių išgyventi. Ir labai tikėtina, kad šiuos išgyvenimo būdus jis bandys perduoti, kartais ir jėga, savo vaikams, ir netgi nesuvoks, kad taip daro. Kad tai, ką jis bando įskiepyti savo vaikams, yra būdas išgyventi traumuojančioje, grėsmingoje, priešiškoje aplinkoje, ir kad vaikus verčiau reikėtų mokyti ieškoti draugiškos, saugios aplinkos, bei ją kurti tiek savo viduje, tiek aplink save. Tačiau tai gali tik pakankamai emociškai sveikas žmogus, o realybė yra tokia, kad žmonės dažnai, iki susilaukdami vaikų, nespėja savo prieraišumo traumų nei atpažinti, nei suvokti, nei pradėti gydyti. Bent jau seniau nespėdavo, ir informacijos apie tai beveik nebuvo.

Vienas esminis dalykas, būdingas visiems prieraišumo traumų turintiems žmonėms, yra išdidintas grėsmės ir baimės jausmas. Prieraišumo traumos palieka labai stiprų įspūdį (kuris žmogui dažnai atrodo kaip visiška tiesa), kad pasaulis yra nesaugus, kad žmonėmis iš esmės pasitikėti negalima, ir kad su manim kažkas iš esmės blogai, ir jeigu žmonės mane realų pamatys, atstums, nes aš kažkoks bjaurus, blogas, nenormalus, kitoks, nepriimtinas. Todėl žmonių reikia nuolat saugotis. Kaip kas saugosis – gali labai skirtis. Tačiau šalia žmonių nesaugu. Tai yra nesaugaus prieraišumo esmė. O nesaugioje aplinkoje galima išgyventi tik vienu būdu – kažkaip ją kontroliuojant. Ir mes dedame visas įmanomas pastangas atrasti būdą tą nesaugią aplinką kontroliuoti, o kai atrandame – prisirišame prie to būdo. Kažkas atranda, kad reikia nuo 10 metų prisiimti atsakomybę už visą šeimą, tvarką, namus ir finansus, ir viską kontroliuoti, kažkas – kad svarbu „gerintis” ir įtikti, o kažkas – kad geriausia nuo visų laikytis atokiau ir kuo labiau pasislėpti. Jeigu prieraišumo traumų turintys žmonės savo atrastų išgyvenimo būdų neįsisąmonina ir neperžiūri, labai tikėtina, kad jie stipriai nuspalvins jų elgesį tėvystėje ir, gali būti, kad jie, visai to nenorėdami, traumuos savo vaikus. Kad jie taps arba labai kontroliuojančiais, arba pernelyg lepinančiais, arba labai atsitraukusiais, savo pasaulyje „plaukiojančiais” tėvais. Beje, tai nereiškia, kad jie nemyli savo vaikų. Gali būti, kad tikrai myli, ir nuoširdžiai nori jiems gero, bet kartu siaubingai dėl jų ir/ar dėl savęs bijo (dėl savo neišgijusių traumu ir išdidinto grėsmės jausmo) ir labai nori juos apsaugoti, ir jeigu tiki, kad tam juos reikia, pavyzdžiui, spausti ir kontroliuoti – taip ir darys. Kraštutinis šio varianto pavyzdys aprašytas bestseleriu tapusioje knygoje „Apšviestoji”.

Egzistuoja skirtingi nesaugaus prieraišumo stiliai, bet juose skiriasi tik tai, kaip žmogus gyvena su tuo, kad šalia žmonių nesaugu. Pati esmė nesiskiria, ir ji yra tikėjimas, kad žmonėmis pasikliauti negalima, o su manimi yra kažkas iš esmės blogai. Tik nerimastingo prieraišumo žmonės vis tiek siekia ryšių su kitais, ir dažniausiai tai daro stengdamiesi būti labai geri ir patogūs, ir viską daryti taip, kaip kiti nori, prisitaikyti panašiai, kaip ta kriaušė prie sienos. Dažnai nerimastingo prieraišumo žmogus tiki, kad kiti žmonės jam būtini. Tarsi ta kriaušė tikėtų, kad be sienos ir be virvučių ji negali, kad ji kažkokia bestuburė. Ir kad ir kaip nuo to tampymo būtų nepatogu, kad ir kaip nesava, reikia to laikytis, nes kitaip bus visiška katastrofa.

Vengiančio prieraišumo žmogus gali elgtis priešingai – jeigu augo su labai spaudžiančiais ir kontroliuojančiais žmonėmis, kurie jį priplojo prie sienos, tokiam žmogui gali norėtis vengti bet kokių į sienas ir virvutes panašių dalykų, bet kokių suvaržymų ir apribojimų, įsipareigojimų ir pasižadėjimų, bet ko, kas kaip nors pririštų. Tokiam žmogui gali būti svarbiausia žinoti, kur yra išėjimas iš bet kokios situacijos. Bet jeigu toks žmogus pažvelgs į savo vidų, labai tikėtina, kad savo viduje ras ir sieną, ir virvutes, ir iš trimatės į dvimatę paverstą savo savastį, galbūt ir norą prie sienos spausti kitus. Jeigu pamatys, po truputį galės išsilaisvinti. Tai skaudės ir truks ilgai, bet galės.

Čia yra sunkioji gijimo darbo dalis: suvokti, kad mes visuomet internalizuojame aplinką, kurioje augome, ir kad vienintelis kelias yra visa tai savyje pamatyti, o pamačius, suvokus, leisti sau keliauti per gijimo procesą, kuriame vienas svarbiausių dalykų – pagarba savo skausmui, išbuvimas su juo ir gedėjimas. Žinoma, prieš tai reikia, ir dažnai būna labai sveika, pasitraukti iš toksiškos, spaudžiančios ir traumuojančio aplinkos. Kartą Vokietijoje mokymuose sutikau vieną pagyvenusį kanadientį, kuris pasakė: „Žinai, aš jau trisdešimt metų gyvenu Vokietijoje. Šeima, kurioje užaugau, buvo tokia, kad man norėjosi išsikelti ne į kitą šalį, o į kitą žemyną.” Ir tai gali tikrai padėti, tačiau tai – tik pirmas žingsnis. Jeigu mūsų aplinka mus traumavo, pasitraukus iš jos laukia kitas, lėtas, ilgas ir labai svarbus vidinio darbo etapas: atpažinti ir po truputį, kantriai atjautoje tirpdyti traumuojančios aplinkos suformuotas struktūras mūsų viduje. Kurios, jeigu mes jų nepažinsime, toliau spaus ir mus, ir kitus žmones, o atpažintos, suprastos ir kitaip įprasmintos iš vidinių sienų ir virvučių gali po truputį virsti mūsų realiu, sveiku ir lanksčiu stuburu. Nes viskas, ko reikia, visuose mumyse jau yra, tik kartais daro ne tai, ką reikia.