Atsiplėšti nuo asfalto

Neseniai virš vienos didelės Vilniaus sankryžos mačiau tris ore šėlstančias varnas. Viena iš jų snape kažką laikė ir bandė pabėgti nuo dviejų kitų varnų, kurios ją persekiojo, matyt, dėl to skanaus kąsnelio. Varnos skraidė kaitaliodamos kryptį, tai į vieną pusę, tai į kitą, visiškai nepaisydamos, kad kartais skrenda „prieš eismą” arba kerta raudoną šviesoforą.

Jos buvo visai neaukštai, per keletą metrų nuo asfalto, ir kartu visiškai laisvos nuo visų taisyklių, kurių turėjome laikytis visi mes, žmonės, savo automobiliuose laukiantys leidimo judėti pirmyn norima kryptimi. Bežiūrint į tas varnas kilo mintis, kad kartais, visai neaukštai virš kažkokios „trasos” pakilus, erdvė tampa daug laisvesnė. Esi tame pačiame pasaulyje, visai šalia kitų, ir kartu gali žaisti pagal savo taisykles. Geriau pagalvojus, pasikasus šiek tiek žemiau, laisvės irgi padaugėja. Po tuo pačiu keliu tuo pat metu urvelius tikrai kasėsi kokie nors žemės gyventojai, irgi laisvai judantys savais maršrutais, nelaukdami jokių šviesoforų signalų.

Žinoma, mes ir mūsų automobiliai fiziškai kol kas nei kilti į orą nei kastis po žeme negali. Bet gal paieškoję savo gyvenime rastume dalykų, kur esame pernelyg „prilipę” prie kitų žmonių nutiesto ir išvažinėto kelio? Gal pastebėtume kitų variantų, kaip galime judėti savo norimomis kryptimis, jeigu pasidairytume plačiau, ne vien į tuos variantus, kurie išasfaltuoti, išvažinėti ir nužymėti?

Vienas kelias, kuris daugelį iš mūsų prikausto jau gyvenimo pradžioje, yra sėkmės magistralė. Ir mes ilgą laiką važiuojame ja visiškai tikėdami užrašais „Laimė už 100 km.”, „Saugumo jausmas už 1000 km”, „Aukšta savivertė už 500 km, „Kitų žmonių pagarba už 200 km” ir panašiai. Pilame kuro, didiname greitį ir važiuojame. Kartais neišsimiegame, kartais neturime laiko sau ar artimiesiems, kartais juntame, kaip kūnas nespėja paskui mintis, bet vis raginame save paskubėti, neatsilikti, susiimti, nes juk reikia, kol laikas, važiuoti link laimės, sėkmės, ir visų su tuo susijusių gėrybių, ir kuo greičiau. Nes juk visi kiti irgi važiuoja, tai svarbu nuo jų neatsilikti. Taip, aplinkui kartais pasitaiko kažkokių „varnų”, kurios skraidžioja pagal kitokius, tik joms žinomus dėsnius, bet juk saugiausia ir patikimiausia važiuoti tuo keliu su visais, kuriame didžiausi kamščiai. Nes juk negali visi tie žmonės, kurie irgi jį pasirinko, ir tiki, kad laimė ten tikrai yra, klysti. Ir kam gi ieškoti kažkokio neaiškaus, paslaptingo savo kelio, jeigu kelias jau yra, va, aiškus, nužymėtas, su suskaičiuotais kilometrais. Važiuok juo, ir laimė tavęs ten tikrai laukia. Jeigu kol kas jos neradai, arba ji ne tokia „laiminga” kaip tikėjaisi, dar truputėlį palauk. Tiesiog nepakankamai toli nukeliavai. Palauk, kol baigsi mokslus. Kol rasi darbą su tokiu atlyginimu ir pareigomis, kad pasijustum vertingas. Kol sutiksi tą tikrąją antrą pusę. Kol susilauksi vaikų. Kol vaikai truputį paaugs. Kol jie sukurs šeimas. Kol jiems gims vaikai. Žodžiu, judėk pirmyn ir turėk dar truputį kantrybės. Laimė, savivertė ir savigarba ir visa kita, ko tau reikia, ten kažkur tikrai yra. Svarbiausia, tu nesustok, nes visų blogiausia yra būti tuo, kuriam nesiseka. Kuris atsilieka nuo kitų. Būti prastesniu. Nenusisekusiu. Nevykėliu.

Šveicarijoje gimęs britų rašytojas ir filosofas Alain de Botton vienoje savo paskaitų atkreipė dėmesį, kaip pastaraisiais šimtmečiais pasikeitė žodžiai, kuriais apibūdiname nesėkmę ir žmogų, kuriam kažkas nepasisekė. Anksčiau angliškai buvo vartojamas žodis „unfortunate”, t.y. žmogus, kuriam nesišypso sėkmės deivė Fortuna. Lietuviškai tai turbūt daugmaž atitiktų žodį nelaimėlis. Tuo tarpu pastaruoju metu anglų kalboje įsigalėjo žodis „loser”, arba „nevykėlis.” Ir tai, pasak A. de Botton, rodo, kaip pasikeitė mūsų suvokimas, kas lemia žmogaus gyvenimą: kiek jį lemia likimas, atsitiktinumai, tiesiog sėkmė, ir kiek – paties žmogaus valdomi faktoriai. Dabar mes daug labiau nei anksčiau tikime, kad žmogus, kuriam nesiseka, pats ir kaltas dėl savo nesėkmių. Todėl, man rodos, daug labiau bijome pasirinkti ne tą kelią, ar ne tą žmogų, ar priimti kitą netinkamą sprendimą, ar tiesiog pasakyti, kad mums nesiseka, nes visuomet patys būsime kalti. Ką pasirinkome, kaip pasidarėme, tą ir turime. Ir todėl žmonės, kuriems kažkas nesiseka, kurie dėl kažko kenčia, kuriems skauda širdį, dažnai mano privalantys slėpti, kaip jaučiasi, ir „neapkrauti” savo išgyvenimais kitų, maždaug „pats kaltas, čia mano bėdos.” Šiuo metu, man atrodo, vis labiau įsigali dar ir nuostata, kad jeigu kažkas turi kokių sunkumų, turi kreiptis į psichologą, o ne apie tai kalbėtis su savo draugais ar artimaisiais. Su nesėkmėmis turime susitvarkyti patys, arba su psichoterapeuto pagalba, o su kitais bendraudami atrodyti „susitvarkę”.

Ši baimė būti nevykėliu, kuris pats kaltas, kad jam nepasisekė, man rodos, tiek daug mūsų sustabdo nuo visokių kūrybinių bandymų ir drąsesnių eksperimentų, ir taip mus visus standartizuoja. Laimė, šios nuostatos dar nebūna susiformavusios, kai mokomės vaikščioti ir kalbėti, ir todėl visi to išmokstame, pakeliui daugybę kartų griūdami ir darydami begales juokingų klaidų. O išmokę kiekvienas vaikštome unikaliu, tik mums būdingu būdu, turime savo eiseną, kaip, beje, ir kalbame kiekvienas savaip, turime savo kalbėseną. O paskui imame vis labiau bijoti bandyti, klysti, griūti, nebūti geriausi. Vaikščioti ir kalbėti išmokstame ne todėl, kad mama ar tėtis liepia, o todėl, kad toks gamtos užmanymas. Mumyse tiesiog pabunda noras tai daryti. O vėliau gyvenime mes nustojame savo norais pasitikėti. Imame vis mažiau klausytis savęs ir todėl pernelyg klausome kitų bei paisome kelio ženklų ir važiuojame ten, kur ir visi kiti.

Persų poetas Rumi yra pasakęs: „Kai pradedi eiti, kelias atsiranda.” Galbūt panašiai išdrįsęs išsiskleisti pumpuras kažkaip „išsiaiškina” kaip tapti lapu ar žiedu, išdygusi gilė pamažu „susigaudo”, kaip tapti ažuolu, o lerva – kad jos kelias veda į drugelio skrydį. Ir nereikia, kad kažkas taip pasakytų, arba kad būtų nutiestas kelias su sužymėtais kilometrais.

O jeigu kartas nuo karto pasiklaustume savęs: ką aš aiškiai žinau? Apie savo kelią, apie tai, kur man reikia ar nereikia keliauti? Kas tikrai noriu kad būtų mano gyvenimo dalis ir ko gal man visai nereikia, net jeigu daug kas sako, kad tai labai gerai? O gal yra kažkas, ką beveik žinau, tik dar neįsidrąsinu suvokti? Arba žinau, bet bijau pradėti į tą pusę eiti?

Visais laikais būdavo žmonių, kurie rinkdavosi ne daugumos kelią. Kažkas būdavo dvasininkai, kažkas – žiniuoniai ar užkalbėtojos, kažkas tapdavo pribuvėjomis, vienuolėmis, žolininkėmis, mokytojomis, gydytojais, dailininkais, aktoriais, cirko artistais. Visi šie žmonės gyvendavo nestandartinį gyvenimą.

Ko gero, daugelyje mūsų to „nestandarto” kažkiek yra. Nebūtinai jis turi dominuoti mūsų gyvenime, būti tarsi pagrindinė melodija, bet turbūt kartas nuo karto visiems norisi savo vidinėms varnoms leisti paskraidyti taip, kaip joms patinka. Ką, gavusios laisvę, mėgsta daryti jūsiškės? Kaip atrodytų jūsų „varnų” diena?