Būti tikrume

Yra toks senosios animacijos filmukas, gal prisimenate, apie skuzdėlytę Tauškalytę. Labai drąsiai vakare iškeliavusi iš skruzdėlyno ir bekopdama į beržo viršūnę, ji išsigando paukščio ir pasiprašė pasislėpti po drugelio sparnu. Drugelis, prisiplojęs prie medžio kamieno, dėjosi kerpe, ir taip saugojosi, kad paukštis jo nesulestų. Skruzdėlytė, pasislėpusi ir pradrebėjusi po drugelio sparneliu, kol paukštis nuskrido, praėjus pavojui ir čia pat „pamiršusi” apie savo baimę, drugeliui tėškė: „Ech, drugeli drugeli, apsimeti kerpe! Tu neturi jokios savigarbos!”

Kažkada, prieš gerus dešimt metų, Airijoje lankiau atidos (mindfulness) mokytojų mokymus. Kartą vaikščiojimo meditacijos metu priešais mane sustojo viena iš mūsų mokytojų, Linda, ir pasakė: „Tu esi per didelė, kad apsimestum esanti maža.” Ir nuėjo toliau, daugiau nieko nepaaiškinusi. Kartais tokie tiesūs pasakymai be paaiškinimų būna patys stipriausi. Šis Lindos komentaras jau dešimt metų mano galvoje dirba savo ilgą ir lėtą darbą. Jis buvo vienas iš dalykų, paskatinusių pradėti ieškoti, o kur dar mano asmenybės dėlionėje, tame, kaip aš save suprantu ir matau, ir pateikiu pasauliui, yra klaidų ir neatitikimų? Galbūt kai kurios detalės šioje dėlionėje įspraustos ne į savo vietą? Gal kai kurios įdėtos visai atvirkščiai? Kur aš apsimetu „kerpe”?

Realus žmogus yra sudėtingas ir prieštaringas. Pilną, realų žmogų, su jo stiprybėmis ir silpnybėmis, meile ir neapykanta, švelnumu ir destruktyvumu gali suvokti, ir emociškai su tuo visu, pilnu, vaizdu išbūti, tik suaugusio žmogaus psichika, kuri pajėgia atlaikyti priešybes ir matyti visumą, kurią jos sudaro, bei realistiškai suvokti, kas toje visumoje dominuoja. Vaiko protas tokio sudėtingumo atlaikyti dar negali ir šį vaizdą supaprastina. Dėl to vaikams labai svarbu suskirstyti herojus į geriečius ir blogiečius, ir jie patys, kai žaidžia, pasisako: „Aš dabar gerietis”, arba „Aš dabar būsiu blogietis, o tu būk gerietė”. Dalis ir suaugusių žmonių, pavyzdžiui, galvodami apie savo nuolat besibarančius tėvus, dar bando sudėlioti, kuris iš jų geras, o kuris blogas, kuris teisus, o kuris klysta, kuris kaltas, o kuris – auka. Ir vis dėlto, geriau įsižiūrėjus ir „peržengus” šiuos supaprastinimus, visuomet pasirodo, kad tikras vaizdas sudėtingesnis. Jeigu vyksta konfliktas, jame dalyvauja abu žmonės, tik jie gali kovoti labai skirtingais ginklais, tarkime, vienas – atvira agresija, o kitas – dėdamasis nekalta auka, kaip tas drugelis iš filmuko, apsimetęs kerpe.

Tad kada, kur ir kaip mes, žmonės, apsimetame kerpėmis? Su klientais esame atradę daugybę dalykų, kas kaip apsimetinėja, kartais prieš kitus, o kartais – ir prieš pačius save. Ir, kaip ir drugelis, mes visuomet kažkuo kitu negu esame dedamės tam, kad būtume saugesni. Jeigu saugu būti drugeliu, kam gi apsimesti kerpe. Tačiau jeigu kerpe būti saugiau, galime pabūti ja. Svarbu tik nepamiršti, kad esame drugelis, o daugelis mūsų, jeigu apsimetinėti tenka daug ir ilgai, pamirštame. Pamirštame ir kodėl tai prasidėjo, ir kiek mums buvo metų, kai to reikėjo, ir kad toks apsisaugojimas turėjo būti tik laikina išeitis. Ir todėl yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, nuolat apsimeta kvailesniais, negu yra, kad nesukeltų kitiems diskomforto ir nesulauktų priešiškumo, nes, galbūt, kadaise taip reikėjo elgtis su tėčiu ar mama. Tik tada gali būti labai sunku realizuoti savo potencialą, siekti savo realias galimybes atitinkančių tikslų. Yra tokių, kurie dedasi, kad niekad nieko nebijo, ir dažnai, patys to nesuvokdami, visaip vengia situacijų, kur baimė galėtų kilti. Daug žmonių dedasi esantys mažiau jautrūs, negu iš tiesų yra. Dalis save įtikina, kad jiems geriausiai vieniems, nors kažkur giliai kirba vienišumas ir artumo ilgesys. Dalis apsimeta, kad jiems nesvarbi kitų nuomonė, ir jie niekada su niekuo nekonkuruoja, nors tai retai būna tiesa. Polinkis lygintis ir reitinguotis bei siekti kitų žmonių įvertinimo labai stipriai įdėtas į mūsų psichiką, ir nors mes galime tai nuneigti, išimti to iš savęs daugumai iš mūsų nepavyks. Galime savęs paklausti, jeigu man atrodo, kad to manyje nėra, kokiais drabužiais aš tai aprengiau? Po kuo tai paslėpiau? Pavyzdžiui, dalis žmonių, kurie teigia, kad niekam nieko nepavydi, įsidrąsinę gali atpažinti, kad jų pavydas yra virtęs smerkimu arba panieka. Ir pavydėti galima labai skirtingų dalykų, kartais gana neįprastų. Klasikiniai dalykai, kurių daug žmonių pavydi – pripažinimas, statusas, turtas. Beje, aktorius Jim Carrey yra pasakęs: „Aš norėčiau, kad visi galėtų pabūti garsūs ir turtingi, kad suprastų, jog esmė – ne tai.” Tačiau gali būti ir visai kitokių pavydo objektų. Žmonės, kurie nuolat labai daug dirba, gali pavydėti laisviau, lengviau gyvenantiems, tačiau kartu ir juos niekinti bei smerkti. Moteris, kuri nuolat būna labai pasitempusi ir susitvarkiusi, gali pavydėti tai, kuri gali vaikščioti ir be makiažo, bet drauge ir niekinti ją. Jausti smerkimą, panieką lengviau, negu pavydą, nes smerkdami jaučiame pranašumo jausmą. Tačiau ką tai reiškia, tai kad mes irgi, sielos gilumoje, norime, pavyzdžiui, to lengvumo ir laisvumo! Ir jeigu taip yra, tai tik tai pripažinę pasijusimi tikri ir iš tiesų susitikę su savimi. Ir gana dažnai taip yra – jeigu aš sau kažko neleidžiu, man mano vidinis kritikas tai kategoriškai draudžia, nuo kažko mane saugodamas, žmonės, kurie sau tai leidžia, man kels kažkokius jausmus. Kartais – paprastą „baltą” pavydą ir mintis: „Kaip jiems gerai! Kaip norėčiau ir aš!” Kartais – niekinančias, smerkiančias mintis: „Taip elgiasi tik tušti, niekingi, kvaili, amoralūs …….., ……….., žmonės.” Tačiau galbūt iš tiesų visa tai tik slepia mano norą, troškimą, poreikį, kuriam buvo nesaugu būti „nepridengtu”.

Vakar klausydamasi youtuberės Heidi Priebe išgirdau labai gražią mintį. Ji pasakojo apie kitokią slėpynių žaidimo versiją, kuri Anglijoje vadinama „Sardinės”. Šiame žaidime vienas vaikas pasislepia, ir kai kažkuris jį suranda, pasislepia jo slėptuvėje kartu. Tada kažkas suranda jau du vaikus, ir irgi pasislepia ten pat, su jais. Taip galiausiai visi vaikai susirenka į pirmojo vaiko slėptuvę. Heidi Priebe siūlo panašiai žaisti su mūsų sunkius, nemalonius jausmus jaučiančiomis dalimis. Kai ją, kažkur, pavyzdžiui, po panieka, užsislėpusią surandame, ne liepti jai lįsti lauk, o kartu su ja pasėdėti jos slėptuvėje, jeigu ji sutinka. Pažinti ją jos saugioje erdvėje. Suprasti, kodėl ji čia slepiasi. Kada pasislėpė, nuo ko? Ko šiandien saugosi? Ko jai reikėtų, kad pasijustų saugiau? Ar ji žino, kiek mums dabar metų, kur ir su kuo mes gyvename? Svarbiausia – niekur neversti jos eiti, kur ji nenori. Kai panorės, kai bus pasiruošusi, pati ateis. Pasijutusi saugi galbūt vėl pasirodys, kad ji – sparnuotas drugelis, kuris tik dėjosi kerpe.