Didelis dangus

Visus 2016-uosius praleidau Šiaurės Škotijos Orknio sąlyne. Tuo metu Didžioji Britanija dar buvo ES narė, o aš norėjau Škotijoje baigti psichologijos magistro studijas. Į Orknį patekau atsitiktinai. Mane dominusi studijų programa buvo populiari, stojančiųjų buvo daug, ir kai pirmą kartą įstoti nepavyko, man patarė, kad kaip užsienietė turėsiu daugiau šansų būti priimta, jeigu klinikinę praktiką sutiksiu atlikti kaimiškoje vietovėje. Tad Orknio salynas buvo viena iš trijų kaimiškų vietų, kurias po metų antrąkart bandydama nurodžiau kaip savo pasirinkimus praktikai, ir, turbūt, pati egzotiškiausia. Būtent į Orknį ir patekau, čia gyvenau ir dirbau, o kas mėnesį savaitei važiuodavau į Stirling arba Dundee universitetus, kur vykdavo teorinės paskaitos. 

Didžiausias Orknio miestelis, kuriame tuos metus ir buvo mano namai, vadinasi Kirkwall ir turi kiek daugiau nei 8 tūkstančius gyventojų. Kuomet čia atvykusi kūriausi, pratinausi prie naujų namų, darbo vietos, kaimynų ir kolegų, kartais atrodė, kad žaidžiu kažkokį mielą žaidimą. Taip viskas atrodė jaukiai aprėpiama. Taip lengva susigaudyti ir mažame miestelyje, ir mažoje ligoninėje, kurioje dirbau. Geras mano buto šeimininkės pažįstamas prekiavo naudotais automobiliais, todėl jį taip pat įsigijau lengvai ir saugiai. O namas, kuriame gyvenau pirmą pusmetį, neturėjo numerio, tik pavadinimą – Ardassie. Taip čia ir nurodomas adresas: namo vardas ir gatvė. Taksi vairuotojai namų vardus moka atmintinai, o Google maps, bent jau 2016-aisiais, čia dar mažai kuo galėjo padėti.

Po kurio laiko, kai darbo ir naujų namų aplinka jau tapo neblogai pažįstama, pradėjau vis labiau pastebėti ir sparnuotus kaimynus, kurių čia, Orknyje, labai daug. Prasidėjo tai turbūt tuomet, kai mano buto šeimininkė Margaret vienąsyk papasakojo, kaip ją ryte, išėjusią pro duris į kiemą, įdėmiai nužvelgė strazdas. Sako, stovėjo tas strazdas ant mano pievutės, žiūrėjo į mane, ir atrodė, kad net akimis pavartė. Pradėjau iš aš mūsų kiemo strazdais domėtis. Paskui – mormonais, kurie Orknyje būna tik vasaros mėnesiais, ir kuriuos „bemedžiodama” aplankiau ne vieną vietą, kur, kaip sakė vietiniai, juos kartais pasiseka pamatyti. Ir man galiausiai pavyko. Ir dabar, prisiminus, kaip atsigulusi ant pievos šliaužiau link pajūrio skardžio krašto pažiūrėti, ar kartais, pažvelgusi žemyn,  nepamatysiu stačiame šlaite tupinčių mormonų, jaučiu tą malonų jaudulį, kaip tuomet. Net keista, kad suaugęs žmogus gali taip džiūgauti tiesiog pamatęs paukščius, bet taip tikrai buvo. Tai buvo viena iš nuostabių mano Orknyje patirtų akimirkų – pažvelgusi žemyn pamačiau šlaite daugybę mormonų, raudonai-juodai-baltuojančių mėlynai žalios jūros fone.

Orknio salose taip pat beveik kiekviename žingsnyje sutiksi jūrinę šarką, dažnai netoli namų matydavau ir kuoduotuosius kormoranus. Ypač smagu būdavo žiūrėti, kaip šie vandens paukščiai išskleidę sparnus džiovinasi plunksnas. Žinoma, pilna ir varnų, kurias iš pradžių ignoravau, bet ilgainiui ir jos ėmė atrodyti savaip gražios ir įdomios.

Man arodo, būtent stebėdama įvairius paukščius po truputį suvokiau, kiek daug Orknyje dangaus, ir koks jis atrodo didelis. Ir apskritai kaip čia nuostabiai erdvu. Salyne turbūt nėra aukštesnio nei triaukščio pastato, o dauguma statinių – vieno arba dviejų aukštų. O kadangi aukščiausia Orknio kalva yra beveik 500 metrų aukščio, jos fone statiniai atrodo visai žemučiai. Ir beveik nėra medžių, nes miškai Orknyje, panašiai, kaip Islandijoje, buvo iškirsti prieš kelis šimtus metų. Ko gero, paprastai būtent pastatai ir medžiai tarsi atskiria ir sukuria tą vidurinę erdvę tarp žemės ir dangaus, kurioje mes, žmonės, gyvename, o Orknyje, kadangi pastatai žemi, o medžių nėra, susidaro įspūdis, kad nėra ir tos tarpinės erdvės. Atrodo, kad dangus prasideda nuo žemės. Nežinau, ar dar kur buvau jutusi tokį erdvumo ir malonaus susiliejimo su aplinka bei susijungimo vienu metu ir su žeme, ir su dangumi pojūtį, kaip šiame mažame, Atlanto vėjų nuolat gairinamame salyne, kurį galima būtų pavadinti ir skurdžiu, nors man taip visiškai neatrodė. Tik miško labai trūko.

Orknis gali kažkam atrodyti skurdus, tačiau čia esama ne tik gamtinių, bet ir labai savitų kultūrinių turtų. Būtent čia yra geriausiai Europoje išlikusi akmeninė neolito laikų gyvenvientė, vadinama Skara Brae, kurioje žmonės gyveno maždaug 3500 m. prieš Kristų, ir po kurią galima pasivaikščioti klausantis bangų mūšos, kurią girdėjo ir to meto žmonės. Kita magiška vieta – Brodgaro akmenų ratas (Ring of Brodgar). Viržynėje ratu, kurio skermuo daugiau nei 100 metrų, stovintys 27 aukšti akmenys daro įspūdį, kurio neįmanoma pamiršti. Į šią vietą, kaip į kokią bažnyčią, norisi grįžti vėl ir vėl. Beje, čia ir buvo neolito laikų gyventojų ritualinių apeigų vieta. Atrodo, kad man, gyvenant Orknyje, po truputį tarsi išsiplėtė ir erdvė, ir laikas. Šita vieta lyg padėjo prisiminti, kokia didelė planeta yra po mumis, koks beribis dangus virš mūsų, ir kokie mes maloniai maži ir laisvi, o tas mūsų pastatų, asfalto, biurų ir laptopų pasaulis, ir visi mūsų kasdieniai ”bėgimo” reikalai, nors dažnai užima labai daug vietos mūsų dėmesy, galbūt tik atrodo toks svarbūs, svarbesni už visa kita?

Dažnai mes, Vakarų pasaulio žmonės, mėgstame sakyti, kad verta ir naudinga save paspausti. Kad savęs nepaspaudęs nieko nepasieksi ir toli nenuvažiuosi. Ir tai tiesa, bet spaudimo, kaip ir bet ko kito, gali būti ir per daug. Galima save netyčia, nepastebėjus, ir visai suspausti. Pernelyg save spausdami, arba pernelyg spaudžiami kitų, galime pamažu pradėti jaustis kaip suvakuumuoti daiktai: užimantys mažai vietos, tvarkingi ir patogūs laikyti, būnantys ”savo vietoje”, bet negyvi. Nekvėpuojantys. Ir praradę savo tikrajį, gyvąjį, pavidalą. Tokios vietos, kuriose sąlyginai mažai žmogaus ir labai daug gamtos, kartais leidžia savęs paklausti: o kam mums vis dėlto reikalingas tas (susi)spaudimas?

Turbūt neatsitiktinai pagyvenus, Orknyje, toje erdvioje vėjo, viržių, paukščių ir įspūdingų neolito laikų paminklų karalystėje kilo noras mokytis gamtos terapijos. Kad galėčiau prisiminti apie erdvę, kuri visada yra čia pat, už namų ar biuro lango. Ir vis apie ją priminti ir sau, ir kitiems. Nes būti labai susispaudus atrodo natūralu ir svarbu tik tol, kol nepajuntame, kad gali būti ir kitaip: laisviau ir erdviau.