Gėlas atjautos vanduo

Žmogus negali gerti jūros vandens. Nes nors mums reikia šiek tiek druskos, jūros vandenyje jos gerokai per daug. Jeigu gertume jūros vandenį, druska iš jo patektų į kraują, ir kraujas taptų per sūrus. Tuomet inkstams tektų kraują valyti, bet tam jie sunaudotų dar daugiau vandens. Būtent todėl geriant jūros vandenį troškulys didėja, t.y. jį gerdami mes dehidruojame dar greičiau, nei negerdami apskritai. Taigi, mums, žmonėms, gyvybiškai reikia vandens, bet tik gėlo. Ir nors jeigu prieš mus pastatytų dvi vandens stiklines, ir vienoje būtų gėlas, o kitoje – jūros vanduo, vien tik žiūrėdami, mes vargiai atskirtume, kuris yra kuris, pradėję gerti pajustume didžiulį skonio skirtumą, o atsigėrę patirtume skirtingas pasekmes: vienu atveju troškulį numalšintume, o kitu jį dar labiau padidintume.

Anot vidinės šeimos sistemos terapijos, emociškai mes nuolat esame vienoje iš dviejų būsenų: arba vyrauja savastis, mūsų stabilus emocinis centras, ir tuomet mes jaučiame ryšį su aplinka, domėjimąsi ja, ramybę ir atjautą, arba susiaktyvina kažkuri iš mūsų dalių, mes su ja trumpam (ar ilgam) susitapatiname, ir matome pasaulį jau nebe savasties, o šios dalies akimis. Tarkime, jeigu susiaktyvina mūsų baimė, viską kurį laiką matome baimės akimis, jeigu pyktis-pykčio. Ir tai nėra blogai, kartais – netgi labai gerai, svarbu tik ar mes galime ir atsitapatinti, ir suvokti, kad kai visur kurį laiką matome pavojus, taip gali būti ne todėl, kad pati situacija pavojinga, o todėl, kad šiuo metu į ją žvelgiame didelėmis baimės akimis. Taip pat, kai mumyse įsijungia tam tikra dalis, ji kituose žmonėse irgi mato ne jų savastį, ne visą žmogų kaip visumą, o kažkurias dalis. Tarkime, jeigu mumyse įsijungia auka (visi tokią dalį turime), kitame žmoguje tuo metu, tikėtina, matysime skriaudiką. Jeigu aktyvuojasi mūsų dalis – gelbėtoja, kituose matysime vargšus, kuriems būtina mūsų pagalba.

Tačiau kaip, jeigu mes augome su žmonėmis, kurie retai būdavo savastyje? Arba beveik niekada nebūdavo? Vienoje knygoje neseniai perskaičiau tokį sakinį: „Nors visi žmonės turi savastį, tačiau kai kurie iš jos per gyvenimą nepasako nei vieno sakinio”. Kas, jeigu kaskart, kai bandydavome pasidalinti savo jausmais, mūsų mamai ar tėčiui tai suaktyvindavo jų dalis, ir su mumis kalbėdavo nebe jie, o jų dalys? Pavyzdžiui, bandydavome su mama pasidalinti tuo, kad darželyje niekas su mumis šiandien nedraugavo, arba mokykloje pasityčiojo, ir ji, užuot su atjauta išklausiusi musų ir davusi sau laiko pirmiausiai suprasti, ką mums tai reiškia, arba labai dėl mūsų susisielodavo, įsijungdavo jos nuskriausta dalis, ir mums tekdavo ją guosti, arba įpykdavo ir norėdavo tuoj pat eiti mūsų karingai ginti, arba kad mes patys „apsigintume”, arba įsijungdavo jos atsiribojusios dalys ir mes matydavome, kaip ji, nors dedasi, kad mūsų klausosi, mintyse jau planuoja, kokį kitą darbą eis daryti. Juk būdami vaikai mes nemokėjome pasakyti: „Mama, gal gali man paskirti kelias minutes pilno savo dėmesio ir tiesiog manęs išklausyti? Tuo metu negalvok apie darbus, negalvok apie save, negalvok, kaip spręsi šitą mano problemą, padaryk kelias minutes erdvės man, tiesiog matyk ir girdėk mane, visą mane, o ne savo mintis.”

Nes būtent šito mums reikia taip pat stipriai, kaip gėlo vandens. Tik tuomet, jeigu tokio pilno savastis su savastim ryšio kartas nuo karto gauname bent iš vieno suaugusio žmogaus šalia, gali augti ir vystytis mūsų savastis. Kitaip sakant, kad mūsų savastis galėtų sėkmingai vystytis, reikia bent vienos pakankamai susiformavusios savasties šalia. Ir dažniausiai netgi nereikia, kad tas žmogus mums skirtų labai daug laiko. Kaip mėgsta sakyti amerikiečiai, čia yra vienas iš tų dalykų, kur a little bit goes a long way. Net ir mažas kiekis pamaitina ilgam. Ir kas, turbūt, dar svarbiau, jeigu šalia mūsų yra bent vienas toks žmogus, mes žinome, kad egzistuoja šis nuoširdus bendravimas, kuomet kito žmogaus savastis gali pamatyti mūsų savastį, ir tai yra saugu ir gera. Kad gali būti tokie pokalbiai, po kurių aš išeinu su mintimis: „Mama/tėtis/močiutė/senelis/teta/dedė/mokytoja iš tikrųjų mane pažįsta ir supranta. Man saugu būti savimi.” Kad egzistuoja šis gėlas emocinis vanduo. Net jeigu jo nelengva gauti, jis egzistuoja. Ir mes tuomet žinome, kaip jaučiamės, jo atsigėrę. Kad ir retkarčiais. Ir turbūt norėsime jo ieškoti kurdami kitus santykius vėliau gyvenime.

O kai, dalindamiesi savo išgyvenimais nuolat gauname ne kito žmogaus priėmimą, supratimą, mūsų matymą ir girdėjimą, o jo paties emocijas, tai tampa panašu į jūros vandens gėrimą. Mes tampame dar labiau ištroškę, nes po pokalbio jaučiame ne palengvėjimą, o tampame dar labiau apsunkę, jau ne tik nuo savo, bet ir nuo žmogaus, su kuriuo kalbėjomės, jausmų. Ir galime net nesuprasti, kodėl taip yra, ir gal net kaltinti save. Juk žmogus skyrė man laiko, pasidalino ir savo išgyvenimais, davė patarimų. Tačiau galima savęs paklausti: ar aš iš šio pokalbio išsinešiau jausmą, kad tas žmogus suprato, ką ši situacija reiškia man? Ar turėjau pakankamai erdvės pasisakyti? Ar mano draugė/vyras/žmona/mama/ pastebėdavo, ar aš jau baigiau kalbėti, ar dar mąstau ir tęsiu mintį? Ar stabtelėdavo, jeigu pasakydavau: „Gal gali truputį palaukti, aš dar nebaigiau, dar galvoju, kaip išreikšti savo mintį.” O gal, vos tik pradėjau pasakoti apie savo situaciją, ėmė man dalinti patarimus? Kai tik stabtelėdavau paieškoti tikslesnio žodžio, imdavo už mane užbaiginėti mano sakinius? Arba puolė sakyti: „Taip taip, žinau, ir man lygiai taip pat buvo, tu paklausyk.”

Aš manau, kad mes visi pabūname visuose vaidmenyse. Kai norime pasidalinti savo išgyvenimais, kartais gauname gėlo vandens atsaką, o kartais – sūraus. Ir patys, kai kažkas nori pasidalinti su mumis, galime savo pašnekovą kartais girdyti gėlu, o kartais sūriu vandeniu. Turbūt pats svarbiausias dalykas – ar gebame tą gėlą emocinį vandenį atskirti nuo sūraus. Ar gebame atpažinti, kuomet kitas žmogus kalba iš savasties ir jaučia ryšį su mūsų savastimi, o kada įsijungia jo ar jos dalys, ir jis, „įkritęs” į vieną ar kitą emociją, pameta iš akių visumos vaizdą? Kai ima kalbėti ne mūsų mamos, vyro ar žmonos savastis, o jų baimė, pyktis, kaltė ar gėda? Jų „auka” ar „gelbėtojas”? Ar gebame atskirti, kai taip nutinka mums? Pavyzdžiui, ar pastebime, kai, žmogui dalinantis savo rūpesčiais, mumyse įsijungia „gelbėtojas”, ir kitame jau matome ne visą, pilną, galintį žmogų, susidurusį su sunkumais, o vargšelį, auką? Nes jeigu tai veiksnus suaugęs žmogus, kuomet žvelgsime į jį ar ją iš savasties, matysime, kad šis žmogus turi ne tik šią kenčiančią dalį, bet ir išmintingą, drąsią, galinčią pasirūpinti savimi savastį, kurią jam ar jai svarbu savyje pamatyti, nes gal niekas jos iki šiol nematė ir neišmokė ja pasitikėti. Mūsų savastis, žvelgdama ramiai, su smalsumu ir atjauta, bet kurioje situacijoje gali pamatyti visą, pilną prieš mus sėdintį žmogų, o ne tik tą jo ar jos dalį, kuri tuo metu ryškiausiai matosi ar girdisi.

Mano manymu, kad mūsų savastis būtų pakankamai stipri, kad galėtume kuo dažniau žvelgti į pasaulį ir žmones jos akimis, reikia kelių dalykų: jeigu augdami patyrėme reikšmingesnių traumų, kurios galėjo būti ir aktyviai, ir pasyviai sukeltos, svarbu jas pakankamai perdirbti, nes kitaip, kitiems žmonėms dalinantis savo sunkumais, nuolat aktyvuosis mūsiškiai ir mes neišvengiamai su kitais dalinsimės sūriu savo neišgijusių traumų vandeniu. Taip pat labai svarbu aplink turėti žmonių, kurie mums gali kartais duoti gėlo vandens, ir mokytis duoti gėlo savasties vandens savo pačių dalims. Aš mažai naudoju google kalendorių, esu gana senamadiškas žmogus ir labai mėgstu rašyti ant popieriaus, tačiau vieną susitikimą į savo google kalendorių esu įsirašiusi, ir tai yra kasrytinis mano savasties susitikimas ir pasikalbėjimas su mano dalimis. Kad jos nuolat turėtų saugią erdvę, kur bus pagarbiai ir dėmesingai išklausytos. Kartais tam skiriu ir pusvalandį, kartais – mažiau, ir dažniausiai su dalimis bendrauju raštu, t.y. leidžiu joms dienoraštyje papasakoti viską, ką jos nori, kad aš suprasčiau. Mano dalims taip patinka. Jūsų dalys gali norėti kitaip. Bet jeigu tik jų paklausite, jos jums tikrai anksčiau ar vėliau papasakos, ko joms labiausiai iš jūsų reikia, kas geriausiai numalšintų jų troškulį, kaip jos nori būti išklausytos.