Kas mano užnugaris?

Kai 2019 metais mokiausi miško terapijos, man įdomiai ir intriguojančiai skambėjo vienos iš mūsų mokytojų, portugalės Gitos vis pasakoma padrąsinanti frazė: „Nesijaudinkite, miškas – jūsų užnugaris.” („Don’t worry, the forest has your back”). Kitaip sakant, nebijokite, užsiėmimą vedate ne vieni, miškas visuomet jums padeda ir yra jūsų pusėje, bet kada, jei reikės, galite atsiremti į jį.

Ne vieną kartą esu šį miško užnugarį pajutusi ir juo pasinaudojusi kai mačiau, kad kai kurie dalyviai sunkiau įsitraukia į praktikas, jaučiasi nejaukiai ar galbūt net nori „pabėgti”, kai aplink būdavo daug kitų, užsiėmime nedalyvaujančių žmonių keliamo triukšmo, arba kai oras staiga iškrėsdavo pokštą ir prapliupdavo jokiose prognozėse nežadėtas lietus. Tuomet mintyse tiesiog paprašau miško, kad dalyviams, kuriems sunkiau, parodytų kažką, kas juos nuramintų, kad padėtų mums visiems jausti žemę po kojomis, ir kad viską pakreiptų reikiama linkme. Ir, norite tikėkite, norite ne, bet dar niekada nebuvo taip, kad miškas mumis visais nepasirūpintų.

O jeigu paklausčiau jūsų, kas yra jūsų užnugaris gyvenime, kas pirmiausia ateina į galvą? Kokie žmonės? O galbūt kažkas kita, irgi nežmogiška būtybė, kaip Gitos įvardytas miškas?

Veiksmingas užnugaris, ko gero, turėtų pasižymėti dviem esminėmis savybėmis: būti pakankamai stiprus ir visiškai patikimas, pats nekelti mums jokios grėsmės. Pavyzdžiui, vaikas negali būti suaugusio žmogaus užnugaris, nes gali gerokai mažiau. Užnugaris negali būti ir nepatikimas žmogus, nes jeigu mes nežinome, ar kažkas, susidūręs su pavojumi, nepabėgs ir nepaliks mūsų nugaros neuždengtos, arba jeigu abejojame, ar tas, kas yra už mūsų nugaros, pats negali būti grėsmingas, toks žmogus užnugariu būti irgi netiks.

Nuostabu, jeigu augdami jaučiame, kad mūsų tėvai yra mūsų užnugaris. Kad galime tikėtis jų supratimo, tikėjimo mumis, buvimo mūsų pusėje (ne aklai, bet iš esmės), taip pat kad jie reikiamu momentu, kai mums užnugario reikės, bus prieinami. Taigi, užnugariui svarbi dar viena savybė: prognozuojamumas.

Ko gero pats stipriausias užnugaris, kokį galima turėti augant, yra tvirtas, išmintingas, stabilus ir patikimas tėtis. Tačiau daugybė žmonių auga jausdamiesi, kad užnugario beveik arba visai neturi. Kartais tėčio visai nėra, o kartais jis yra, tačiau neišspręstos jo paties emocinės traumos jam trukdo būti stabiliu ir patikimu. Beje, nėra taip, kad užnugaris gali būti tik tėtis. Juo gali būti ir dėdė, ir senelis, ir mama ar močiutė. Svarbu tik, kad tas žmogus būtų iš tiesų didžiąja dalimi emociškai suaugęs. Tam, kas savo emocine branda tebėra vaikas arba paauglys, daug sunkiau būti kažkieno realiu užnugariu.

Pavyzdžiui, kai kurie tėvai, augindami savo vaikus, patys dar linkę elgtis kaip „geri berniukai” arba „geros mergaitės”, ypač viešumoje, ir todėl, jų vaikui „prasižengus”, stengiasi parodyti savo „gerumą” vaiką viešai kritikuodami, smerkdami ar bausdami. Jie tarsi vadovaujasi taisykle „Aš niekada neginsiu savo nusižengusio vaiko, ir taip parodysiu, kad esu sąžiningas žmogus ir elgiuosi teisingai.” Net jeigu nėra aišku, ar vaikas kažkuo prasikalto, šia taisykle besivadovaujantys tėvai gali verčiau priskirti kaltę savo vaikui nei jį ginti arba aiškintis situaciją. Taip auginamam vaikui bus sunku jausti, kad tėvai yra jo užnugaris. Tiesa, toks vaikas gali užaugti (iš baimės) labai sąžiningai ir teisingai besielgiantis, tačiau greičiausiai jausis vienas pasaulyje, nes netgi jo artimiausi žmonės bent kiek abejotinose situacijose stoja ne jo pusėn.

Negali būti užnugariu būti ir žmonės, kurie savo vaikuose mato grėsmę, mano, kad juos reikia „sodinti”, bijo jų kaip galimų konkurentų, kitaip sakant, negali jais pasitikėti. Jeigu tėtis, gimus vaikui, pradeda su vaiku konkuruoti dėl mamos (savo partnerės) dėmesio, pykti, kad mažas vaikas turi daug poreikių, tokiam tėčiui bus labai sunku būti savo vaiko užnugariu, lygiai kaip ir mamai, kuri, pavyzdžiui, savo dukros grožį arba protą priima kaip grėsmę sau, t.y. dukrą suvokia kaip konkurentę. Konkurencija, ypač neįsisąmoninta, ko gero nesuderinama su buvimu kažkieno užnugariu. Užnugariu galime būti tik tam, kurį mylime ir norime apsaugoti.

Jeigu taip susiklosto, kad augame iš dalies arba visai be užnugario, tai reiškia, kad emocinių smūgių galime laukti iš visų pusių. Bet kada galime būti užpulti tiek iš priekio, tiek iš nugaros. Tarkime, kad 10 metų berniukas, vardu Tomas, labai mėgsta kieme spardyti kamuolį. Kažkas ką tik pataikė kamuoliu į kaimyno langą ir išdužo stiklas. Susinervinęs kaimynas, įsitikinęs, kad tai padarė ne kas kitas, o Tomas, ateina pas jo tėvus ir piktai išrėkia, kad šie turės sumokėti už stiklą. O Tomo mama arba tėtis tuoj pat, nieko nesiaiškinę, pradeda skųstis kaimynui, kad per tą Tomą ištisai visokios bėdos. Iš tikrųjų niekas nematė, ar kamuolį spyrė Tomas. Gali būti, kad pas jį buvo atbėgęs klasiokas Karolis, ir į stiklą pataikė jis, tik Tomas nenori draugo išduoti, o pats ką tik buvo užpultas iš abiejų pusių, ir iš priekio, ir iš nugaros. Jeigu tokios situacijos kartojasi nuolat, gali būti, kad jis ims jaustis, kad niekuo negali pasitikėti, kad užnugario jis neturi, ir nuolat iš visų pusių reikia laukti pavojaus.

Kartais būna, kad likti be užnugario galime ir šeimoje. Pavyzdžiui, jeigu tėvai laikosi nerašytos taisyklės, kad visuomet palaiko vienas kitą, t.y. yra vienas kito užnugaris, vaikai taip pat jausis, kad užnugario neturi, kad, pavyzdžiui, mamai supykus, nėra ko tikėtis, kad tėtis į situaciją pažvelgs nešališkai – jis tiesiog visada palaikys ją, arba atvirkščiai, mama visada palaikys tėtį, net kai supykęs suaugęs žmogus akivaizdžiai reaguoja per stipriai ir kitam suaugusiajam būtų daug sveikiau jį pristabdyti.

Jeigu augome be patikimo užnugario, galime turėti stiprų įsitikinimą, kad niekuo šiame pasaulyje pasitikėti negalima, ir kad emociškai esame ir turime „suktis” vieni. Kaip kartą pasakė labai įžvalgi mano klientė, nors visos istorijos mūsų galvoje yra apie tai, kas buvo, o ne apie tai, kas bus, mes vis dėlto tikime, kad jos gali nuspėti ir ateitį. Kad ir ateityje mus, kaip ir praeityje, išduos, paliks, padarys, kaip kam patogiau. Atgauti tikrą pasitikėjimą žmonėmis, kad galėtume ir jiems pabūti, ir leisti, kad jie mums, kai reikia, pabūtų užnugariu, ir išmokti atsirinkti tuos, kuriais pasitikėti iš tikrųjų galima – ilgas ir vingiuotas procesas. Jeigu leidžiamės į šią kelionę ir nuoširdžiai stengiamės suprasti, kaip viskas iš tiesų yra, kaip iš tiesų elgiasi kiti žmonės ir mes patys, pakeliui tenka „suvirškinti” daug nemalonios tiesos tiek apie kitus, tiek apie save. Jeigu neturėjome gero pavyzdžio, kaip būti tikru užnugariu sau ir kitiems, reikės įdėti daug pastangų, kad to išmoktume.

Tačiau yra vienas nuostabus dalykas, apie kurį mes dažnai nepagalvojame – kad pats gyvenimas, ta paslaptinga, mus nuolat pirmyn vedanti jėga, yra mūsų visų užnugaris. Jis mus palaiko, pagauna krentančius, vėl pastato ant kojų, išgydo, kai sergame, sugrąžina viltį, kai ją prarandame, įdeda į galvą naujų minčių, naujų planų, naujų norų, ir paleidžia keliauti tolyn. Gyvenimas mūsų nepaleidžia iš savo glėbio ir kai pykstame, ir kai kažko nekenčiame, ir kai pavydime, ir kai esame apimti nevilties. Jis, kaip ir miškas, yra tas užnugaris, kurį mes visi turime, tik gal kartais pamirštame, kad jeigu tebesame gyvi, tai todėl, kad jis – akivaizdžiai mūsų pusėje.