Giedrė Žalytė
PSICHOLOGĖ / AUTORĖ
Esu Giedrė Žalytė, psichologė-psichoterapeutė ir gamtos terapijos gidė. Kiek tik save atsimenu, buvau labai smalsi ir kartu baikšti. Tai – nelengva savybių kombinacija, nes smalsumas nuolat skatina eiti pirmyn, o baikštumas vis stabdo ir skatina abejoti. Užtruko laiko, kol supratau, kad tam, kad galėčiau lengviau keliauti savo gyvenimo keliu, man labai svarbu šalia turėti palaikančių žmonių. Tokių, kurie galėtų suprasti, kas man svarbu, tikėtų manimi, ir kartais padrąsintų. Tokia stengiuosi būti ir savo klientams. Tokią atmosferą – atvirą, priimančią, palaikančią ir drąsinančią – stengiuosi kurti ir savo vedamose terapinėse bei mokymų grupėse.
Turbūt dėl savo smalsumo labai mėgau ir tebemėgstu mokytis. Pirmiausia baigiau norvegų filologijos studijas VU, tačiau po kelių metų vėl čia grįžau, šįkart jau studijuoti psichologijos bakalauro. Ar gailiuosi, kad iškart nepasirinkau psichologijos? Tikrai ne. Norvegų filologijos studijos labai praplėtė mano akiratį, man labai artima skandinavų literatūra, skandinavų tautų ryšys su gamta, o nuolat lankydamasi Norvegijoje mėgavausi matydama, kaip veikia visuomenė, kurioje dauguma žmonių pasitiki vieni kitais ir savo valstybe, bei gerbia tiek save, tiek kitus. Vėliau labai panašiai jaučiausi studijuodama psichologijos magistrantūroje Škotijoje. Galbūt ir dėl to, kad klinikinę praktiką atlikau ir daug laiko praleidau Orknio salose, kurios, nors jau kelis šimtmečius priklauso Škotijai, iki XV a. priklausė Norvegijai.
Baigusi psichologijos studijas, pasirinkau studijuoti kognityvinę ir elgesio terapiją, kurią ilgai taikiau kaip pagrindinį darbo įrankį konsultuodama klientus. Ir dažnai tai padėdavo, tačiau mačiau, kad yra dalis žmonių, kuriems ji neveikia. Tuomet mokiausi schemų terapijos, o dar vėliau atradau vidinės šeimos sistemos terapiją, (angl. Internal Family Systems, IFS), kuri šiuo metu yra artimiausia tam, kaip matau ir suprantu žmogų bei jo raidą. Ši terapinė paradigma sako, kad mūsų viduje gyvena visa didelė šeima, t.y. mūsų psichika nėra vienalytė, ir būtent todėl mes galime patirti vidinius konfliktus, norėti vieno, o elgtis priešingai, tuo pačiu metu kažko norėti ir bijoti, ir pan. Vidinės šeimos sistemos terapijoje siekiama, kad mūsų vidinio pasaulio lydere taptų mūsų savastis, kuri pamažu suvienytų visą vidinę šeimą ir galėtume gyventi būdami vis labiau vientisu savimi.
Prieš keletą metų atradau gamtos ir miško terapiją, kuri padėjo suprasti labai svarbių dalykų apie save, ir taip dar labiau sustiprino norą su gamtos terapija supažindinti ir kitus žmones. Man labai patinka, kad gamtos terapijoje terapeutas yra gamta, o gidas tik atidaro duris ir padeda žmogui susitikti ir užmegzti ryšį su „gydytoju“. Panašiai terapinį procesą mato ir vidinės šeimos sistemos terapija. Joje terapeutas yra ne pagrindinis problemų sprendėjas, o tas, kuris padeda klientui atrasti ir stiprinti ryšį su savo esybe, prigimtimi, tuo, kas jau jame yra ir visada buvo, bei taip atgauti vidinį vientisumą, pasitikėjimą savimi ir gyvenimu. Ši terapinė paradinga ypač tinka žmonėms, patyrusiems ankstyvųjų prieraišumo traumų.
Ar žmonės gali keistis? Mano manymu, ir taip, ir ne. Jeigu žmogus gimė būti vyšnia, jis netaps obelimi, t.y. mes negalime keisti savo esmės, savo esybės, tačiau galime ją pažinti, atskleisti, priimti ir puoselėti. Vyšnia, kuri pagaliau nustoja bandyti būti obelimi, ir leidžia sau skleisti vyšnios žiedus ir brandinti vyšnios vaisius, gali pasijusti labai laisva ir laiminga.