Neplakti sparnais

Neseniai baigiantis gamtos terapijos užsiėmimui Neries regioniniame parke, sodybos šeimininkė Vilma pakėlė ranką į dangų ir sako: „Žiūrėkit, atrodo, kad mus aplankė jūrinis erelis.” Labai aikštai virš sodybos lėtai sklendė didelis paukštis. Visai tikėtina, kad tai iš tiesų buvo jūrinis erelis, nes jie jau keletą metų peri Neries regioninio parko miškuose. Visi užvertę galvas kurį laiką žiūrėjome į jo lėtą, ramų skrydį. Paukštis tik kartais porą sykių sumojuodavo sparnais, ir vėl ramiai „slydo” per dangų. Galiausiai viena iš dalyvių, Edita, „išvertė” paukščio žinutę: „Jis mums rodo, kaip reikia neplakti sparnais.”

Anksčiau tą dieną, vaikščiodamos po Neries regioninį parką, kurį laiką kalbėjomės su kolege, kuri daugybę metų dirba su priklausomais žmonėmis ir jų artimaisiais. Ji pasakė daug įdomių dalykų, ir vienas iš jų buvo šis: „Kartais užtenka, kad alkoholiko žmona pradėtų nuoširdžiai rūpintis SAVO gyvenimu, ir jos vyras be jokios pagalbos nustoja gerti.” (Lytis čia nesvarbu, gali būti ir atvirkščiai, kad priklausomas žmogus yra moteris).

Tačiau kopriklausomam žmogui pradėti nuoširdžiai rūpintis savo gyvenimu dažniausiai būna didžiausias iššūkis, su kokiu galima susidurti. Įveikiamas, bet labai didelis. Kopriklausomas žmogus dažnai gyvena intensyviai plakdamas sparnais ir už save, ir už kitą žmogų, būna, kad ir už kelis. Kartais, jeigu galėtų, jie ko gero imtų kito žmogaus sparnus į savo rankas ir bandytų už jį mosuoti.

Ir tai turi labai gilias ir skausmingas šaknis. Žmonės, turintys kopriklausomų brupžų, dažniausiai vaikystėje buvo emociškai, o kartais ir fiziškai apleisti. Galbūt juos augino žmonės, kurie turėjo priklausomybių, arba sirgo depresija, arba buvo labai nelaimingi savo santuokoje, bet nedrįso jos užbaigti, arba tebebuvo priklausomi nuo savo tėvų, arba turėjo ryškių narcistinių bruožų, tačiau bet kokiu atveju tai buvo žmonės, kurių sparnai „neveikė”, kurie patys nebuvo laisvi. Ir todėl tokių žmonių vaikas augdamas išmoko, kad neverta laukti, kol kitas žmogus padarys savo veiksmo dalį, nes to tiesiog nebus. Kad reikia dvigubai ar trigubai sparnais plakti pačiam ar pačiai. Kad nėra tokio dalyko, kaip „Aš skrisiu link tavęs, o tu skrisk link manęs, ir susitiksime per vidurį.” Kopriklausomas žmogus įpratęs, kad visuomet visą kelią teks nuskristi pačiam. O jeigu kažkas link šio žmogaus paskrenda 10 metrų, tai gali atrodyti kaip stebuklas, nors jis pats gal atskrido 10 kilometrų. Vaikystėje patirtas apleistumo skausmas labai iškreipia santykių pusiausvyros suvokimą ir jį patyrę žmonės dažnai arba tikisi, kad kiti atskris visą kelią iki jų, arba patys mano turintys taip daryti.

Tiesa, toks gyvenimo būdas, kai tenka visur už visus skraidyti, labai vargina, tačiau žmogui dažniausiai atrodo, kad kito varianto tiesiog nėra. Kai mumis mažais dėl kažkokių priežasčių nesirūpina ar nepakankamai rūpinasi, mes padarome klaidingą, tačiau labai giliai į mūsų psichiką įaugančią išvadą: kad nesirūpina todėl, kad nesame to verti. Ir kaip tuomet gyventi, jeigu esi bevertis? Daug žmonių jau vaikystėje atranda „stebuklingą” receptą: tapti kažkaip naudingu. Juk jeigu šiaip jokios vertės tiesiog kaip žmogus aš neturiu, bet tapsiu naudingas, gal net nepakeičiamas, būsiu saugus.

Taip žmogus įpranta rūpintis kitų žmonių sparnais ir plunksnomis, o savo sparnų netyrinėja ir nelavina. Arba gal bando lavinti, bet sulaukia kritikos, kad ne taip skrenda, kad jis kažkoks keistas paukštis, iš kur jis toks atsiradęs, arba kad tik blogi paukščiai patys nori skraidyti, o geri rūpinasi kitais, ir vėl įsitikina, kad savo sparnų geriau nenaudoti, verčiau padėti kitiems skraidyti, taip bus ramiau ir saugiau.

Bėda tik kad jeigu mes išsižadame kažko, kas mumyse yra ir norėtų skleistis, kitaip sakant, savo sparnų, mums gali kelti labai daug jausmų kitų žmonių skrydžiai. Galbūt mes trokšime, kad mūsų partneris arba vaikai skraidytų labai gražiai ir būtent tokiu būdu, kokiu mes sau uždraudėme skristi. O gal kaip tik jiems pavydėsime ir norėsime juos sustabdyti nuo jų skrydžių, kad jie „nusileistų” ant žemės, kaip mes kadaise buvome „nuleisti” arba patys save „nuleidome”. Gal susikoncentruosime į stebėjimą, kaip netobulai ir neteisingai skraido visi kiti, kiek daug klaidų daro. O gal tiesiog liūdėsime, kad bėga laikas, o mes vis nepakylame.

Bet kodėl gi taip yra, kad jeigu priklausomo žmogaus partnerė ar partneris pradeda nuoširdžiai rūpintis savimi, priklausomas žmogus kartais be jokio gydymo nustoja vartoti? Aš nežinau, galbūt atsakymų yra daug, bet ateina į galvą vienas paaiškinimas: savigarba.

Žmogus, kuris nesirūpina savimi, negerbia savęs. Tai tinka ir tam žmogui, kuris save nuolat nuodija alkoholiu ar kita medžiaga, ir tam, kuris visiškai nepaisydamas savo poreikių, vis bando tą žmogų gelbėti. Žmogus, kuris pradeda nuoširdžiai rūpintis savo paties gyvenimu, taip pradeda elgtis todėl, kad kažkas jai ar jam padėjo atgauti ryšį su savo savigarba. O šalia save gerbiančio žmogaus būti daug maloniau. Tokie žmonės įkvepia, ir pradeda norėtis ir pačiam ir su juo, ir su savimi pagarbiau elgtis. Nes elgesys yra užkrečiamas, ypač, jeigu šalia esantis žmogus jau pasiruošęs juo „užsikrėsti”, ir jam reikėjo tik paskutinio postūmio. O kai mes tikimės, kad mes savęs ir savo ribų negerbsime, o mūsų partneris ar vaikai gerbs ir save ir mus, tai truputį panašu į tas situacijas, kai mes rūkome, o savo vaikams sakome: „Rūkyti labai blogai, jūs, vaikai, niekad nerūkykite.” O kai rūkymo atsisakome, tai padedame visiems vienu kartu.

Bet kodėl kai kuriems žmonėms tai taip pragariškai sunku? Kodėl jie verčiau save sudegina bandydami gelbėti kitą, nei atsigręžia į save ir į savo gyvenimą? Nes kartais, kad taip padarytume, iš tiesų tenka nusileisti į savo asmeninį pragarą. Į nemylimumo, viešumo, bevertiškumo pragarą. Kad po truputį pradėtume suvokti, kad visa tai, ką blogiausio apie save galvojome, netiesa. Kad esame, iš esmės, tokie patys žmonės, kaip kiti, nei daugiau, nei mažiau kažko verti ar svarbūs. Ir tada po truputį galima pradėti rūpintis savo plunksnomis ir savo sparnais.