Įsivaizduokime, kad gyvename pasaulyje, kur viskas yra garantuota. Jeigu kažko imamės, galime būti ramūs, kad tikrai patirsime sėkmę. Nes nesėkmės tiesiog nėra. Visiems visada viskas sekasi. Jeigu tiesiame kažkam ranką, galime būti tikri, kad kitas žmogus atsakys tuo pačiu. Nes priešiškumas, atstūmimas, nepasitikėjimas tiesiog neegzistuoja. Tuomet mums nereikėtų mokytis (su)gyventi su baime, ir greičiausiai jos ir nebūtų, mes nemokėtume jos jausti. Nes kam mums jos reikėtų visiškai saugiame pasaulyje?
Tačiau mūsų pasaulis kitoks. Jame viskas susimaišę ir užaugti reiškia išmokti vis labiau skirti, kas yra kas. Žmonės būna ir draugiški, ir priešiški. Ir pasitikintys, ir įtarūs, ir abejojantys. Egzistuoja ir sėkmė, ir nesėkmė. Ir tai, kas šiandien gali atrodyti kaip sėkmė, o po metų jau nesėkmė, ir atvirkščiai. Iš aukštai šokti žemyn nesaugu, todėl mes to bijome. Išmokstame bijoti žmonių, kurie panašūs į mus kažkada nuskriaudusius. Išmokstame bijoti dalykų, kurie lemdavo, kad prarasdavome sau svarbių žmonių paramą. Pavyzdžiui, jeigu, patyrę nesėkmę, budavome paliekami su ja vieni arba netgi apkaltinami dėl jos, išmokome jos bijoti. Nes tuomet nesėkmė yra ne tik nesėkmė, bet ir vienatvė, ir atstūmimas. Tuomet tampame perfekcionistais. Tačiau tai, kad mūsų artimieji mus atstumdavo, kai patirdavome neskėmę, lėmė jų pačių baimė.
Gyventi įsišaknijus realybėje reiškia suvokti, kad kiekvieną dieną mums gali kažkas nutikti. Arba mūsų artimiesiems. Galime patirti įvairių skaudžių dalykų, o galime ir nepatirti. Galime patirti džiaugsmą, būti maloniai nustebinti, apdovanoti netikėta sėkme, sulaukti netikėto padrąsinimo. Ir kai atsikeliame ir žengiame į naują dieną, niekada nežinome, į ką žengiame. Todėl mūsų baimė žengia kartu ir mus saugo. Taip mes buvome sukurti. Gyventi su baime. Nei ją nugalėti (nes jeigu visai nugalėtume ją, greitai patys žūtume), nei būti jos vergais. Tiesiog gyventi leidžiant baimei daryti savo darbą – saugoti, perspėti, priminti, kad liepsna degina. Kad audringa jūra pavojinga. Kad vėl galime patirti kažką skaudaus, ką jau kadaise patyrėme.
Vienintelė tikra baimės atsvara yra meilė. Kiek buvome ir esame mylimi, kiek galime patys mylėti save ir kitus, tiek ir turime atsvaros baimei. Meilė mums gali padėti suvokti, kad visi klysta. Mūsų baimė irgi. Tuomet savo baimę po truputį galime mokytis pažinti ir priimti, tarsi ji būtų žmogus: su savo istorija, savo įsitikinimais, savo tabu, savo kalbėjimo maniera. Ir kaip bet kurio žmogaus, galbūt norėsime išklausyti jos nuomonės, bet nebūtinai ja vadovautis. Gal kils noras ją, savo baimę, nupiešti ar parašyti jai laišką. Taip pat truputį, užuot mėginę ją kontroliuoti, pradėsime kurti su ja santykį. Gal mūsų baimė mums papasakos, kad tapo tokia didelė todėl, kad augdami patyrėme daug nesaugumo, nestabilumo, vienišumo, nesupratimo. Gal ji mums pasakys, kad jautėsi nemėgiama, nepriimta, nepažinta, tačiau vis tiek visą laiką mus saugojo, nes toks jos darbas, jai nieko nėra svarbiau už mūsų saugumą ir išlikimą. Ji nesiekia būti mėgiama, patikti, tik išsaugoti mūsų gyvybę ir sveikatą.
Paradoksalu, bet tyrinėjant savo baimę mums prireiks drąsos. Ir kartu, kuo daugiau ją tyrinėsime, tuo daugiau drąsos galime įgyti. Tyrinėjama, suprasta, įsisąmoninta baimė gali pati pamažu virsti drąsa. Netyrinėjama, nesuprasta, nustumta, nemėgiama baimė ir lieka baime. Tiesa, jeigu esame patyrę daug nesaugumo, traumų, kartais drąsos, kad galėtume tyrinėti savo baimę, reikia tikrai daug. Viena mano klientė neseniai pasakė: „Kai einu į kažkokią situaciją, kuri mane gąsdina, atrodo, kad einu tarsi į mirtį, tačiau žinau, kad mirk gyvenk vistiek turiu tai padaryti.” Tiesa, čia ji kalbėjo apie situacijas, kurios iš esmės yra saugios, tik ją gąsdina dėl jos buvusių patirčių. Tarkime, saugu yra eiti lankyti grupinius šokių užsiėmimus, tačiau jeigu mokykloje patyrėme skaudžias patyčias, gali būti, kad ėjimas į bet kokią naują žmonių grupę atrodys beveik kaip ėjimas į mirtį. Ir tuomet tikrai prireiks drąsos, net jeigu mūsų racionalus protas suvokia, kad tai, ką darysime, iš esmės saugu. Mūsų drąsa gali nukeliauti ir mus nuvesti nepalyginamai toliau, jeigu leidžia baimei keliauti kartu. O ką jūs šiandien darytumėte, jei suteiktumėte sau teisę bijoti, tačiau vis tiek daryti, kuomet sveikas protas sako, kad tai saugu?
