Vakar su drauge Dalia baigėme trijų dienų žygį Camino Lituano. Keliavome pėščiomis nuo Alytaus iki Lazdijų. Pirmąsias dvi dienas nuėjome po 20 kilometrų, o trečiosios dienos atstumas, kurį turėjome įveikti, buvo ilgiausias – 27 km. Taip pat pastebėjome, kad mūsų žingsniamačiai rodė, jog nueidavome vis dėlto daugiau, nei maršrute numatytasis kilometražas, nes kartais užsukdavome į parduotuvę, kartais pavaikščiodavom po pievą tyrinėdamos įdomesnius augalus ar užlipdavome ant piliakalnio. Nors ėjome tik tris dienas, pastebėjau akivaizdų skirtumą tarp to, kaip jaučiausi pirmąją ir antrąją dieną, o kaip – trečiają, paskutiniąją. Mat trečioji diena buvo vienintelė, kai turėjome laikytis grafiko ir labiau skubėti. Į Lazdijus norėjome ateiti vėliausiai iki 16 valandos, kad spėtume į paskutinį tiesioginį autobusą į Vilnių. Taip pat turėjau didelį norą, jeigu tik pavyks, ateiti iki 15 val ir prieš kelionę namo užsukti pietų į labai išgirtą vietinį restoranėlį.
Pirmąsias dvi dienas rytais leisdavomės į kelią apie 9 val, o apie 17 val jau būdavome nuėjusios 20 km ir pasiekusios kitą nakvynės vietą. Šios dienos buvo ramaus „plaukimo” dienos. Kai tik norėdavome, stabtelėdavome fotografuoti ar filmuoti paukščių ar gyvūnų, pasigrožėti vaizdais, užkąsti ar tiesiog pailsėti. O trečioji diena buvo visai kitokia: kėlėmės 5 val ryto, 6 val išėjome, ir ėjome beveik nestabteldamos, išskyrus porą trumpų prisėdimų pailsinti kojas ir užkąsti. 13.30 val jau buvome įveikusios visą kelią. Viena vertus, tikrai nuostabu, kad kūnas taip gali. Jaučiu jam didelį dėkingumą, pagarbą ir netgi susižavėjimą. Abi su Dalia buvome nustebusios, kad atėjome taip anksti. Tačiau jausmas šitaip eiti buvo visai kitoks. Po pirmųjų dienų norėjosi eiti toliau. Po trečiosios dienos lėkimo jau džiaugiausi, kad tai šį kartą – paskutinė diena. Žinoma, gali būti, kad jeigu būčiau gerai išsimiegojusi, kitą rytą ir vėl būtų buvę smagu žygiuoti toliau, tačiau manau kad tik tuomet, jeigu tai ir vėl būtų ėjimo savo natūraliu tempu diena. Nes supratau, kad aš tik taip eidama jaučiu ryšį su žeme, visa aplinka ir savimi. Skubėdama suvokiau, kad man nepavyksta vienu metu greitai eiti ir patirti ėjimą. Kūnas buvo nuolatinėje mobilizacijos būsenoje, daug minčių sukosi apie tai, kiek jau nuėjome, kiek dar liko ir ar būsime laiku, ir nors mačiau aplinkui nuostabias dzūkiškas kalveles, kuriomis tai kilome, tai leidomės, nebegalėjau jų jausti. Vidinės šeimos sistemos terapijos atstovai sakytų, kad aš susiliejau su dalimi, kuriai nesvarbu, kaip jautiesi, nes jos darbas- užtikrinti, kad būtų atlikta tai, ką reikia atlikti. Nors ši dalis tikrai reikalinga, dauguma ją turime ir būna situacijų, kai ji labai padeda, supratau, kad taip skubėti vis dėlto nebuvo verta, ir kad kitą kartą jeigu tik bus galima, neplanuosiu tokio ankstyvo išvykimo iš galutinio miesto ar miestelio, ir jau tikrai papildomai savęs nespausiu, kad suspėčiau į restoraną. 🙂
Neseniai kalbėjomės su moterimi, kuri, kaip ir aš, yra įsigijusi sodybą, tik turi ją daug seniau ir yra joje daug daugiau nuveikusi. Kai aš pasakojau, kaip ją radau prieš trejus metus, ką iki šiol esu sutvarkiusi, ir kas dar laukia, ji staiga manęs paklausė: „O kam tau viso to reikėjo?” Klausimas suglumino, tačiau jau po truputį esu išmokusi, kad tokie gilūs, stiprūs klausimai dažnai klausiančiojo būna skirti sau pačiam, nors ir adresuojami kitam žmogui. Atsakiau jai, kad sodybos man reikėjo sielai, ir toliau kalbėjomės apie jos patirtį. Paaiškėjo, kad ji savo sodyboje jau įgyvendino tą viziją, kurią turėjo prieš porą dešimtmečių, tačiau nesijaučia taip gerai, kaip tikėjosi, be to, kyla vis naujų sunkumų, kurių nebuvo numačiusi. Taip pat ji užsiminė, kad nors svajojo, kaip gyvendama kaime matys paukščius, saulėlydžius ir saulėtekius, vis dėlto nelabai jų mato, nes nuolat dirba.
Klausydamasi jos, geriau supratau vieną savyje pastaruoju metu vykusį procesą. Praeitą rudenį savo sodyboje pakeičiau prakiurusį ūkinio pastato stogą. Labai tuo džiaugiausi, žiemą būdama Vilniuje ir retai nuvažiuodama į sodybą vis pasižiūrėdavau į naujojo žalio stogo nuotrauką ir pajusdavau, kad kažkas svarbaus juda reikiama kryptimi. Ir pradėjau taupyti vandens grežiniui (nes šulinys nebeišvalomai užterštas) bei nuotekų įrenginiams. Šį vidurvasarį jau buvau sukaupusi reikiamą sumą, kad rugpjūtį galėtų prasidėti darbai. Susiradau galinčius tai padaryti žmones, o tuomet „išgirdau”, kaip viena mano dalis sako: „Bet aš nenoriu, kad dabar viską išleistume ir vėl pradėtume taupyti kažkam kitam!” Supratau, kad, matyt, taupydama perspaudžiau. Pernelyg susikoncentravau į tai, kad tik greičiau sukaupčiau reikiamą sumą, ir procesas tapo nebemalonus. Panašiai, kaip tas ėjimas trečiąją dieną. Juk darėme lygiai tą patį – visą dieną ėjom labai gražiomis vietomis, bet su tiek savęs spaudimo, kad vėl pasigirdo tas balsas iš vidaus: „Daugiau taip nenoriu!” Beje, pasiekusios Lazdijus, užsukome į tą labai išgirtą vietinį restoranėlį. Atėjusios taip anksti, galėjome ramiai valgyti, gerti vėsius gėrimus ir mėgautis. Ir nors maistas buvo tikrai skanus, nebuvo taip malonu, kaip įsivaizdavau visą kelią paskubomis žingsniuodama! Ir vėl ta pati dalis klausė: „O kam reikėjo šitaip lėkti? Vardan ko buvo visas tas skubėjimas?”
Ir kaip lengvai galima tokiose situacijose suklysti! Juk kai mums kažkas nepatinka ar atrodo beprasmiška, problema iš tiesų gali būti ne pats dalykas, pavyzdžiui, keliavimas pėsčiomis ar sodybos kūrimas, o per didelis savęs spaudimas ir skubėjimas nulėkti į įsivaizduojamą tikslą, tikintis, kad visą malonumą patirsime kažkur ten. Bandant viską daryti per greit, galima netgi tikrai patinkančius dalykus atmesti. Jeigu nebūtų buvę pirmų dviejų lyg ir lėtų dienų, per kurias vis tiek nuėjome po 20 kilometrų, net nežinau, ar būčiau supratusi, kaip man tai patinka. Žygiavimo nuolat skubant tikrai nenorėčiau kartoti, bent jau per atostogas, tačiau žingsniuoti lauko keliukais ir vieškeliais savo tempu – man vienas maloniausių keliavimo būdų, ką esu išmėginusi. Tikiuosi, kad taip žingsniuosiu dar ne kartą, ir galbūt po daugiau dienų. O bežingsniuodama galbūt ir vėl kažką suprasiu. 🙂
