Atleisti sau, kad myli

Paradoksalu, bet nors daug ką galime rinktis, pasirinkimo kas mums iš tiesų patinka ir ką pamilstame iš esmės neturime. Mūsų polinkius ir potraukius didžiąja dalimi nulemia gamtos dėsniai ir mūsų prigimtis. Galime tik rinktis, ar domėsimės tuo, kur mūsų prigimtis linksta, ar daugiau vadovausimės taisyklėmis, kokie turėtume būti. Turiu omenyje esminius polinkius, pavyzdžiui, ar mus labiau domina žmonės ir kiti gyvi sutvėrimai, ar mechanizmai ir jų veikimas; ar mus domina abstrakčios idėjos, ir galime valandų valandas apie jas mąstyti, skaityti ir diskutuoti, ar daug labiau įsitraukiame, kai galime nuveikti kažką konkretaus ir praktiško.

Vienas iš dalykų, kurių irgi negalime pasirinkti, yra kiek stipriai mums reikia ryšių su kitais žmonėmis, t.y. kiek esame prieraišūs. Maždaug tuo pat metu, kai 2020-ųjų kovą prasidėjo Covid-19 pandemija, pasirodė mokslinė publikacija apie tai, kad vienišumą mūsų smegenys suvokia kaip esminę grėsmę, ir reaguoja į ją panašiai, kaip į badą. Tačiau ir į badą mes reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, dalis žmonių gali gana nesunkiai pakelti netgi stipraus alkio jausmą ir paprastai nevalgo kai alkio nejaučia, net jeigu nėra visai aišku, kada bus kita proga pavalgyti. Tuo tarpu tie, kuriems alkio jausmas kelia daug didesnį diskomfortą, linkę valgyti ir tuomet, kai alkio nejaučia, jeigu žino, kad paskui kelias valandas gali nebūti galimybės pavalgyti. Tuomet jie verčiau pavalgo avansu, nei rizikuoja susidurti su alkiu. Ir nors alkio toleravimą galima treniruoti, kaip ir daugelį kitų dalykų, natūralūs skirtumai greičiausiai vis tiek išliktų. T.y. pasitreniravęs alkį geriau toleruoti žmogus vis tiek matyt liks jam kažkiek jautresnis, nei tas, kuris niekada šiam pojūčiui nebuvo jautrus.

Žinoma, alkis ir badas – skirtingi dalykai. Alkis daugumai mūsų tėra laikinas diskomfortas, ir galime būti ramūs, kad su tikru badu, ko gero, bent artimiausiu metu neteks susidurti. T.y. kai mes jaučiame alkį, realios grėsmės nėra – net jeigu negalėsime pavalgyti artimiausias tris ar penkias valandas, vis tiek rasime maisto gerokai greičiau, nei jo trūkumas mums imtų kelti pavojų.

Panašiai, kaip maisto, tam, kad išgyventume, mums reikėjo ir ryšių. Nors dabar jau galime gyventi vieni miške (jeigu ten pasirenkame turėti savo namus) ar 16-ame aukšte ir, netgi nesisveikindami su savo kaimynais, turėti visko, ko būtinai reikia, bei nepatirti grėsmės gyvybei, taip yra visai neseniai. Be to, taip gyvenantys žmonės retai iš tiesų gerai jaučiasi. Išgyventi ir nugyventi gerą, prasmingą gyvenimą – du visai skirtingi dalykai.

Tačiau kaip bado atveju, taip ir kalbant apie ryšių badą mūsų prigimtiniai gebėjimai toleruoti jų stigių skiriasi. Dalis žmonių, kuriems taip ir nepasiseka užmegzti ir puoselėti prasmingų ryšių, jaustis šeimos ar bendruomenės dalimi, nusižudo. Kartais vienišumas iš tiesų gali būti mirtinas, net ir šiais laikais. Taip pat žinoma, kad vieniši žmonės daugiau serga ir trumpiau gyvena nei tie, kurie turi prasmingų ryšių. Kita vertus, labai skiriasi, kiek kam artumo reikia. Yra žmonių, kurie gali tik retkarčiais pasimatyti su bendraminčiais, o šiaip dienas leisti vieni, pasinėrę į savo mėgstamą darbą arba hobį, ir visai gerai jaustis.

Tačiau yra ir tokių žmonių, kuriems nuo pat gyvenimo pradžios vienišumo jausmas taip sunkiai pakeliamas, kad jie, jeigu daug jo patiria, ilgainiui ima jausti tokį ryšio badą, kad rodos, sutiktų su bet kokiomis sąlygomis, kad bent laikinai pajustų palengvėjimą. Kaip kad išbadėjęs žmogus atiduotų bet ką už kąsnį duonos. Racionalumo tuomet jau gali nebelikti nei lašo. Apie jokias ilgalaikes pasekmes galvoti nėra resursų.

Kai kurie švelnūs, prieraišūs vaikai, augdami su šaltais, emociškai atsiribojusiais ar nestabiliais, priklausomybių turinčiais ar depresiškais tėvais, jaučiasi tokie vieniši, kad jiems telieka dvi esminės išeitys – arba apsitverti vidine siena, niekuo nepasitikėti ir išmokti gyventi kaip vienišai salai, arba ieškoti ryšių už šeimos ribų. Kurį variantą vaikas rinksis priklauso ir nuo prigimties, ir nuo ankstyvsios patirties. Vaikai, kurie nėra labai linkę į ryšius ir beveik visai nepatiria šilumos, artumo ir globos, pavyzdžiui, neturi nei mylinčios močiutės, senelio, tetos ar dėdės, dažniau linkę atsitverti vienatvės siena, o tie, kurie natūraliai orintuoti į santykį, ir patyrė šilumą ir meilę, bet jos neteko (pavyzdžiui, šilta, švelni, rūpestinga močiutė mirė, kai vaikui buvo penkeri ar septyneri) dažniau linkę dairytis, kur būtų galima rasti šilumos ir dėmesio. Ir kuo labiau vaikas išbadėjęs švelnumo, globos ir ryšio, tuo labiau jis bus linkęs, kaip tas išbadėjusysis dėl kąsnio duonos, bet ką už kito žmogaus šilumą atiduoti. Emociškai apleisti vaikai daug dažniau patiria tiek emocinį, tiek seksualinį išnaudojimą būtent todėl, kad išnaudotojai atpažįsta lengvą grobį – vaiką, kuris yra toks vienišas, kad priima dėmesį kaip didžiausią dovaną, ir kuris greičiausiai bijos pasipriešinti ir neturės kam skųstis, kai tas dėmesys peržengs deramas ribas. Žinoma, kartais vaikams pasiseka – pavyzdžiui, jie atranda, kad kaimynė  yra tas žmogus, pas kurį galima užsukti, pasikalbėti, kuris mielai išklauso ir nesiekia jokios naudos.  Tačiau būna, kad ir nepasiseka. Ir tuomet, kai nepasiseka, kartais prireikia daug laiko sau atleisti, kad prisišome prie žmogaus, kuris mums davė to, ko buvome išbadėję, tačiau kartu pažeidė mūsų ribas ir sužalojo mūsų gyvenimą.

Žinoma, išnaudojimas gali vykti ir dažnai vyksta ir šeimoje, ypač emocinis. Ir dažnai to neįsimąmonina nei vaikas, nei mama ar tėtis, ypač jeigu tėvai yra žmonės, kurie patys buvo emociškai apleisti, bet nėra linkę stengtis savęs pažinti, suvokti savo elgesio ir jo motyvų. Pavyzdžiui, įsivaizduokime emociškai sužeistą mamą, kuri po konflikto su vaiku niekada neinicijuoja susitaikymo ir ryšio atkūrimo. Jeigu vaikas kažką padarė, dėl ko ji supyko, eismas galimas tik viena kryptimi – vaikas turi eiti pas mamą ir prašyti nepykti. Ir žinoma, vaikas eis, nes mama jam be galo svarbi ir reikalinga. Mažam vaikui nesikalbėti su mama, nejausti, kad ji emociškai prieinama – beveik nepakeliama. Tokia situacija dažniausiai taip pat reiškia, kad vaikui ant mamos pykti nėra jokios prasmės: jis su savo pykčiu pabus vienas, mamai nebus svarbu, ko jis supyko, ir galiausiai jis pas ją eis taikytis. Ir galbūt tik po daugelio metų toks vaikas supras, kad taip elgdamasi mama naudojosi tuo, kokia svarbi ji jam buvo. Ir tikėtina, kad ir suaugęs šis žmogus, jeigu nebuvo svarbių atsveriančių patirčių su kitais žmonėmis, nešiosis nesvarbumo, nereikalingumo jausmą, nes tokiu elgesiu mama ir siekia tai parodyti: „Čia tau manęs reikia, o tu man nesvarbus. Nenori – nereikia, apsieisiu ir be tavęs. O nori – taikykis.“  

Arba tėtis, kuriam jo vaikas neįdomus. Tėtis, kuris emociškai pats yra vaikas, jam svarbiausia jo paties norai ir interesai, ir vaikas, jeigu nori turėti su juo ryšį, turi prisitaikyti. Ir vaikai dažnai taikosi. Žiūri su tėčiu futbolą, nes taip gali su juo pabūti, nors vaikui tai ir neįdomu. (Žinoma, gali būti ir įdomu, kai interesai natūraliai sutampa, bet čia aš kalbu apie tuos atvejus, kai taip nėra). Eina su tėčiu žvejoti, nors tai patinka tik tėčiui. Bando save sudominti dalykais, kurie kelia tėčio susidomėjimą. Toks vaikas dažnai net nenutuokia, kad turėtų būti atvirkščiai. Kad jam neturėtų reikėti nuolat sukti savo mažą galvą, kaip megzti ryšį su tėčiu. Kad tėtis turėtų domėtis jo ar jos interesais, ir palaikyti. Tėtis turėtų ne ignoruoti vaiko polinkius, o pastebėti ir drąsinti jį juos lavinti. Tėtis turėtų būti tas žmogus, kuri sako: „Matau, kaip dega tavo akys, kai apie tai kalbi, pirmyn!“ Ir jeigu kadaise šitas tėtis pats būtų turėjęs gerą tėti, natūraliai taip ir būtų. O kai viso to nėra, kai vaikas apleistam tėčiui egzistuoja tik tiek, kiek yra patogus ir tenkina jo poreikius, tai – taip pat emocinis išnaudojimas, nors dažnai ir nesąmoningas. Tiesiog tėtis iš savo vaiko siekia to, ko negavo iš savo paties tėčio. Ir dažnai tai gali keliauti iš kartos į kartą, kol galiausiai atsiranda žmogus, turintis jėgų pripažinti šitą skaudžia emocinę tiesą tam, kad nutrauktų šią išnaudojimo grandinę. Nes netgi jeigu taip darė penkios mūsų giminės kartos, tai nėra normalu.

Kai nuo vaikystės emociškai išnaudotas žmogus nusiima idealizavimo akinius ir pradeda suprasti, kas vyko svarbiausiuose jo ar jos santykiuose, tenka išgyventi daug širdgėlos suvokiant, kaip jį žeidė patys kadaise sužeisti artimieji o vėliau dažnai – ir kiti žmonės. Tai – praregėjimo ir gedėjimo kelias, kuriuo keliaudamas žmogus pamažu įsisąmonina ir tai, kad neišvengiamai besąlygiškai mylėjo šiuos sužeistus ir jį žeidžiančius žmones, ypač jeigu tai buvo mama ir/ar tėtis. Mylėjo, ir, jeigu buvo jautrus, turbūt jautė, kokie vieniši giliai viduje yra jo sužeisti tėvai, net jeigu patys to nesuvokia, ir slepia tai po įvairiomis kaukėmis. Galbūt šiam žmogui teks suvokti ir tai, kad jis išmoko pamilti ir kitus tokius žmones, kurie patys mylėti dėl savo žaizdų nemoka, tačiau troškta būti mylimi ir jaustis saugūs, kaip to troško jo mama ir/ar tėtis. Ir, kaip bebūtų paradoksalu, kai šis žmogus išmoks priimti, kad myli šiuos žmones, tačiau kartu tai nereiškia, kad turi leistis toliau jų išnaudojamas, po truputį jo gyvenimas galės pradėti keistis, ir jam nebereikės kovoti pačiam su savimi. Ir ta jo dalis, kuri tebemyli tėvus, ir ta, kuri nori būti autonomiška ir gyventi savo gyvenimą, turės teisę būti.