Bijoti savo šešėlio

Šis posakis, kad kažkas bijo net savo šešėlio, paprastai vartojamas apie labai įsibaiminusį žmogų. Tačiau psichologijoje šešėlio sąvoka, ypač išpopuliarinta Carlo Jungo, vartojama kalbant apie savybes, kurių mes nenorime turėti ir tarsi išsižadame, įtikiname save, kad jau šios savybės tai man visai nebūdingos. Ir šia prasme visi mes kažkiek bijome savo šešėlio, ir kuo jis didesnis, t.y. kuo tų išsižadėtų ir paneigtų savybių, kurių mes jokiu būdu negalime turėti, daugiau, tuo labiau galime jo bijoti.

Prieš keletą metų gamtos terapijos užsiėmimo metu tyrinėjome šviesą ir šešėlius viename Vilniaus parke. Paprastai kiekvienas toks patyrinėjimas trunka maždaug 15 minučių, o paskui susėdame į ratą ir visi dalyviai kviečiami, tiek, kiek nori, pasidalinti savo patirtimis. Po šios šviesos ir šešėlių tyrinėjimo praktikos viena dalyvė pasakė: „Aš supratau, kad viskas turi šešėlį. Kad daiktas būtų tikras, jis turi jį turėti.”

Arabų patarlė sako: „Tam, kas bijo savo šešėlio, nėra vietos po saule.” Ir iš tikrųjų, jeigu būsime tiesiogiai apšviesti saulės, tikrai matysis ir mūsų šešėlis. Tokie gamtos dėsniai. Ir tai yra tiesa ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jeigu patys darysime sprendimus, jeigu patys imsimės kažkokios veiklos, kursime šeimą, auginsime vaikus, pamatysime ir savo silpnybes, padarysime ir klaidų, patirsime ir nesėkmių. Todėl viena išeitis, kol bijome savo šešėlio, niekada neiti į jokią šviesą. Nedaryti sprendimų, neprisiimti atsakomybės. Tuomet mūsų šešėlio nesimatys, tačiau ir tiesioginės saulės šviesos, viso, pilno gyvenimo, nepatirsime. Liksime saugūs, tačiau greičiausiai kaip šešėlyje augantys augalai niekada nepasieksime savo tikrojo dydžio, kurį galėtume pasiekti, jeigu drįstume išeiti į tiesioginę saulės šviesą.

Kuo nesaugesni mes jautėmės augdami, kuo labiau sąlyginė buvo mūsų augintojų meilė mums, tuo didesnis gali būti mūsų šešėlis. Tėvams nepatikdavome liūdni? Tuomet, tikėtina, mūsų liūdesys gali būti išstumtas į šešėlį, ir galime galvoti, kad mes niekada neliūdime. Būdavome palikti vieni su nesėkmėmis, arba dėl jų kaltinami, gėdijami? Tuomet nesėkmės patyrimas gali būti išstumtas į šešėlį, ir savo akyse galime būti tie, kurie nesėkmių nepatiria. Tai įmanoma tik dviem būdais: arba dedant labai daug pastangų, visada viską apgalvojant į priekį ir nuolat eikvojant didžiulius kiekius energijos, kad tik nepatirtume net mažiausios nesėkmės, arba labai daug ko vengiant. Šiuo atveju, kuo siauresnis žmogaus realaus veikimo gyvenime laukas, tuo platesnis, tikėtina, jo ar jos šešėlis ir tuo daugiau jam ar jai reikia visko saugotis, kad nebūtų „užkabintos” šešėlinės savybės ar būsenos. Tiesa, yra dar vienas būdas: surasti kaltą. Ir įrodyti, kad čia ne mano nesėkmė, ji įvyko tik todėl, kad tu…

Dažnai į šešėlį išstumiama gėda, kaltė, baimė, drovumas, savanaudiškumas, liūdesys, silpnumas, pralaimėjimo jausmas. Paprastai tai būna savybės ar būsenos, kurioms pasireiškus mes iš nieko nesulaukdavome pagalbos ir supratimo. Jeigu man 5 metai, ir aš pasielgiau savanaudiškai ir nesąžiningai, pavyzdžiui, kažko primelavau trimečiui broliui, kad suvalgyčiau ir jo, ir savo saldainį, labai svarbu, kaip elgsis mano mama ar tėtis. Jeigu jie į šį mano poelgį sureaguos kaip į siaubingai blogą, užuot ramiai padėję man suprasti, kas aš čia padariau ir kodėl taip daryti negerai, labai tikėtina, kad aš savo savanaudiškumą (visų mūsų turimą ir natūralią savybę) išstumsiu į šešėlį ir norėsiu galvoti, kad esu absoliučiai nesavanaudiškas žmogus. Bėda tik kad tokių iš tiesų nebūna, o nuneigtos ir į šešėlį nustumtos mūsų savybės gyvena slaptą gyvenimą ir reiškiasi aplinkiniais būdais.

Šešėlyje gali būti atsidūrusios ir neutralios mūsų savybės, arba netgi patrauklios, tik kažkodėl kėlusios nepatogumų mūsų augintojams. Pavyzdžiui, spontaniškumas ar kūrybiškumas. Jeigu augome su labai greitai emocinę pusiausvyrą prarandančiais žmonėmis, gali būti, kad savo spontaniškumą ar polinkį kažką padaryti kitaip, savaip, taip pat ištrėmėme į šešėlį, kad jis mūsų augintojams nesukeltų gąsdinančių reakcijų.

O kas vyksta, kai mes kituose žmonėse matome tas savybes, kurios yra mūsų šešėlyje? Dažniausiai į šiuos žmones stipriai emociškai reaguojame, ir tos reakcijos gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos, arba abiejų mišinys. Kartais žmonės, įkūnijantys mūsų šelėlyje gyvenančią savybe, mums gali kelti didžiulį susižavėjimą, kartais – panieką ir atmetimą. Tarkime, kad esame išstūmę į šešėlį savo pažeidžiamumą, jautrumą, norą, kad kitas žmogus mus suprastų ir nuramintų. Tuomet, matydami šią savybę kitame žmoguje, galime arba labai norėti su šiuo žmogumi bendrauti, tarsi „skolintis” jo ar jos šitą savybę, arba, atvirkščiai, pajusti atmetimą, pasišlykštėjimą šiam žmogui ir nenorėti su juo daugiau susitikti, nes šis žmogus mums nemaloniai primena apie tai, ko nenorime matyti savyje. Jeigu pastebime kažkokių dėsningumų, kad tam tikrų savybių turintys žmonės mums nuolat sukelia panašias reakcijas, labai traukia, arba labai atstumia, galime pradėti tai tyrinėti, ir tikrai gali būti, kad taip po truputį pradėsime artimiau pažindintis su savo šešėliu. O ką geriau pažįstame, to vis mažiau bijome. Juk galiausiai nieko daugiau ar mažiau savyje nerasime, tik visą, pilną, visų žmogiškų savybių rinkinį.

Gražus pavyzdys to, kaip mus traukia tai, kas slypi mūsų šešėlyje, yra visos tos tikrai dažnos istorijos, kai vienas kitą įsimyli nerimastingo ir vengiančio prieraišumo žmonės. Nerimastingo prieraišumo žmogų ir žavi, ir gąsdina vengiančio prieraišumo žmogaus autonomijos jausmas, nes savyje nerimastingieji savarankiškumą, savos erdvės ir ribų poreikį yra išstūmę į šešėlį, ir brėždami ribas bei išsakydami savo norus ir poreikius dažnai jaučiasi „blogi”. Tuo tarpu vengiančio prieraišumo žmogų gali panašiai traukti ir gąsdinti nerimastingojo noras būti arti, nes vengiantieji į šešėlį paprastai būną išstūmę būtent tas dalis, kurios nori ryšio, paguodos, švelnumo, artumo ir supratimo iš kito žmogaus.

Vokietis psichoterapeutas Eckhart Roediger yra sugalvojęs gražią metaforą, kad emociškai subalansuotas žmogus gyvenime stovi ant dviejų kojų, kurias jis vadina raudona ir mėlyna. Mėlyna koja yra prieraišumo koja, jos dėka mes gebame išlaikyti artimus prasmingus ryšius su kitais žmonėmis, o raudona – autonomijos koja, kurios padedami saugome savo ribas, atstovaujame save ir savo interesus. Ir mes nuolat judame gyvenime, pakaitomis daugiau remdamiesi tai viena, tai kita koja, pagal situaciją ir poreikį.

Nesaugaus prieraišumo žmonės daugiau linkę šokuoti ant vienos kojos, ir kuo nesaugenis jų prieraišumas, tuo labiau nerimastingieji šokuoja tik ant prieraišumo kojos, nesaugodami savo autonomijos, o vengiantys – tik ant autonomijos kojos, kartais nesukurdami jokių prasmingų ryšių gyvenime. Nors šiek skirtingi žmonės, ilgėdamiesi savo šešėlinių dalių, linkę vieni kitus įsimylėti, prasmingas santykis tarp jų galimas tik tada, jeigu abu prisiima atsakomybę už savo antrosios kojos vystymą, arba dar kitaip sakant, už savo šešėlinių dalių susigrąžinimą į samonę. Nes jeigu abu gyvens su nuostata „tik neužkabink mano šešėlio”, tai nuolat jį ir užkabins, ir tuomet santykis bus nesaugus ir varginantis abi puses: nerimastingasis nuolat „gaudys” vengiantįjį, o šis nuolat „bėgs”. Tiesa, kartais jie greičiausiai patirs „atšilimo” laikotarpiu, kuomet, nerimastingam pavargus gaudyti, jis nustos tai daryti, ir tuomet vengiantysis priartės, nes negaudomas pasijus šiek tiek saugiau, tačiau, vos jam priartėjus, nerimastingajam vėl sustiprės noras jį pririšti kuo arčiau savęs, užuot auginus save ir savo autonomiją, ir ciklas prasidės iš naujo.

Nors savo šešėlio pažinimo darbas tikrai nelengvas, jis labai augina ir išlaisvina. Kai žmonės pradeda jausti šio darbo vaisius, pastebi, kaip pamažu atsiranda vis daugiau erdvės kvėpuoti, eksperimentuoti ir tiesiog gyventi, tęsti šį darbą darosi po truputį lengviau.