Eglė kančių karalienė, arba kaip atleisti realybei

Prieš kelis mėnesius viena mano draugė netikėtai pasakė: „Bet koks užsispyręs medis ta eglė, atrodo, stovi kaip įkalta savo vietoje, ir nepajudinsi.” Niekada nebuvau taip pagalvojusi apie eglę, nors man tai labai gražus, įdomus ir emociškai artimas medis, mėgstu jas apžiūrinėti ir tyrinėti. Todėl šita draugės mintis nuskambėjo labai naujai ir kartu kažkas mano viduje iškart suprato, kad tai tiesa, kad aš irgi tarsi žinau, kokia užsispyrusi yra eglė, tik niekad nebuvau to suvokusi ir įsivardijusi.

Jau kuris laikas, gal porą metų, vis pagalvoju, apie ką vis dėlto yra ši mūsų, lietuvių, tokia mylima pasaka (nors kartais teigiama, kad tai daugiau mitas). Kas gi toji Eglė? Kodėl mes taip noriai vadiname savo dukras jos vardu, bet niekas turbūt nepažįstame nei vienos Drebulės? Kuo mums tokia artima ši savo vaikus ir save prakeikusi moteris?

Žinoma, yra daugybė šio teksto sluoksnių ir kartu daugybė galimų atsakymų į šiuo klausimus. Todėl ši pasaka ar mitas ir gyvuoja, kad skirtingais laikais skirtingi žmonės, matyt, jame suranda vis kažką kitą, kas jiems padeda ką nors svarbaus suvokti ir paaiškinti. Ir kartu, ko gero, kažkas esminio, ką kadaise suvokė ir sudėjo į šį mitą žmonės, tebegyvena mumyse iki šiol.

Pasakos Eglė yra karalienė. Išdidi ir galią turinti moteris. Karaliene ji tampa po to, kai pasiryžta palikti savo kraštą, savo įprastą aplinką, ir iškeliauti ten, kur niekada nebuvo. Taip gali pasielgti tik drąsus ir gyvenimu pasikliaujantis žmogus. Eglė šį kelią pasirenka ne pati, ją pakviečia žaltys, tačiau ji priima jo kvietimą ir savo likimą. Ir atrodo, priima jį ne kaip auka, o kaip žmogus, kuris laisvai pasirenka leistis pirmyn į nežinomybę, į sau visai naują pasaulį. Šis motyvas, kai pasakos ar mito herojus drįsta visiškai palikti savo įprastą aplinką ir iškeliauti į nepažįstamus kraštus, sutinkamas įvairiose kultūrose. Tik visiškai atsiskyręs nuo įprastos aplinkos herojus ar herojė mituose atranda tikrąjį save. Labai panašios struktūros yra graikų mitas apie Demetros dukrą Persefonę, kuri pagrobiama Hado ir iškeliauja į požemių karalystę bei tampa jos karaliene. Skirtumas tik tas, kad kituose mituose paprastai herojus ar herojė, pabaigęs savo kelionę, sujungęs savo senąją ir naująją patirtį, pasiekia naują prasmingą gyvenimo etapą. O mūsų Eglės gyvenimo kelionė greitai baigiasi tragedija.

Eglės ir žalčio sąjungai ilgai gyvuoti nelemta. Eglės broliai, norėdami, kad Eglė vėl būtų „tik jų”, ir neklausdami jos, ar pati ji to nori, pradeda ieškoti Eglės šeimoje žmogaus, kurį būtų galima išgąsdinti. Ir suranda. Pačią jaunausią dukrelę, Drebulę. Išgąsdinta Drebulė, bijodama, kad dėdės jos nenuskriaustų, pasako, kaip šaukti jos tėvą žaltį. Eglės broliai, išgavę šią paslaptį, prisišaukia Žilviną ir jį nužudo, tikėdamiesi taip susigrąžinti seserį namo. Tačiau Eglė jau nukeliavusi į ten, iš kur negrįžtama. Nėra kelio atgal į vaikystę. Ji jau karalienė, žmona ir mama, o ne mergaitė, dukra ir sesuo. Eglė staiga nebeturi nei vienų namų, nei gimtųjų, į kuriuos grįžti reikštų grįžti pas išdavikus ir žudikus brolius, nei naujųjų. Nebėra nei senojo gyvenimo, nei naujojo. Kad galėtų gyventi toliau, jai reikėtų iš naujo atrasti ir kas ji dabar yra, ir kur jos namai. Tačiau Eglė, tarsi protestuodama ne tik prieš brolių elgesį, bet ir prieš likimą, toliau gyventi atsisako, ir uždraudžia toliau gyventi ir savo vaikams. Ji tarsi užšąla savo tragedijoje kartu su jais.

Taip užšąla žmonės, kuriuos ištinka didesnis skausmas, nei jie gali pakelti. Ir tai visai nepriklauso nuo amžiaus. Taip gali nutikti ir 3 metukų vaikui, netekusiam mamos ar jos meilės, ir 40 metų moteriai ar vyrui, netekusiam vaiko. Visos gyvos širdys gali būti taip stipriai pažeistos, kad žmogus kurį laiką arba niekada gali nepajėgti to skausmo suvokti, išgyventi, ir iš tikrųjų gyventi toliau.

Eglė iš skausmo save ir savo vaikus paverčia nelanksčiais ir negalinčiais pajudėti medžiais, kurie turi kaip įkalti stovėti vietoje, gedule. Jie vienu metu ir gyvi, ir mirę. Galbūt ne veltui lietuviškai žodis „gyvatė” turi tą pačią šaknį kaip „gyvas” ar „gyvybė”. Eglė ir jos vaikai, praradę vyrą ir tėvą gyvatę, tarsi apmiršta, nors jų gyvybė lieka rusenti. Ne akmenimis juos Eglės skausmas ir pyktis paverčia, ir ne oru, o medžiais. Kurie toliau auga ir žaliuoja. Ir galbūt laukia, kada bus atkeikti?

Ko gero daugelis pažįstame moterų, kurios gyvena kaip kančių karalienės, lyg būtų, kaip Eglė, save prakeikusios. Dažnai jos, tarsi medžiai negalėdamos pajudėti, įsispyrusios gyvena sau nepalankioje aplinkoje, ar tai būtų nelaiminga santuoka, ar nemylima darbovietė, ar kažkieno primesta profesija, nemėgiamas miestas, ar nemiela šalis, tačiau neketina to keisti. Gal daug kas ją kažkiek ir savyje atpažįstame. Tokios moterys paprastai, bent jau paviršiuje, kitų poreikius iškelia aukščiau savųjų, neišsako, ko joms reikia, neprašo pagalbos ir nenubrėžia ribų, tačiau šalia esantieji jaučiasi dėl to kalti, nes žino, kad sielos gilumoje ji dėl to kenčia ir pyksta. Žmonės dažnai norėtų jai padėti, bet kol ji apsisprendusi kentėti, jai padėti neįmanoma. Eglė, kol ji gyvena kaip kančių karalienė, giliai viduje yra pikta, kartais netgi įtūžusi. Ji nepasitiki žmonėmis ir jai labai skauda. Nes iš jos, dažnai anksti gyvenime, buvo atimta karalystė, ji žino, kad tai neteisinga, bet netiki, kad gali ją atgauti, todėl tvirtai įsispyrusi gyvena kančios gyvenimą, taip išlaikydama ryšį su savo išdidumu ir karališka tapatybe. Beje, kartais pagal šį modelį gali gyventi ir vyrai. Čia jau visai atskira istorija, tačiau kažkada, studijų metais, teko girdėti apie Lietuvoje studijavusį japoną, kurį taip sužavėjo ši mūsų pasaka, kad jis, susilaukęs sūnaus, nutarė jam duoti Eglės vardą. Todėl Eglė tikrai nebūtinai turi būti moteris.

O ar galėtų Eglė pasakoje ir eglės kančių karalienės realybėje tarsi atitirpti iš savo užšalimo ir gyventi toliau? Manau, kad taip, jeigu tik rastų jėgų gedėti. Nes nėra mums, žmonėms, kitų būdų, be gedėjimo, gyti po gyvenimo smūgių ir traumų, o po jų nepagiję ir liekame daugiau ar mažiau „mediniai”. Neseniai išgirdau labai įdomią mintį, kad gedėjimas baigiasi tada, kai atleidžiame realybei. Kartais žiauriai, brutaliai realybei, kuri galbūt nedavė mums mamos ar tėčio meilės (o gal ir abiejų), o kartu ir laimingos, saugios, laisvos ir nerūpestingos vaikystės, realybei, kurioje galbūt jautėmės kalti, kad gimėme ir kažkam trukdėme gyventi, arba kur mūsų laimingas vaikystės pasaulis anksti sudužo, kur netekome kažko labai brangaus ar dar kaip nors kitaip jautėmės gyvenimo ir artimųjų išduoti ir nepajėgėme to suvokti ir išgyventi. Pamažu suvokdami visą, pilną savo gyvenimo istoriją tokią, kokia ji buvo, galime po truputį išgyventi ir užbaigti gedėjimą ir pamažu išsilaisvinti iš praeities, kurioje buvome kažkieno aukos. Gal kitų žmonių, gal aplinkybių, gal likimo. Kad ir išdidžios, kaip Eglė, bet vis dėlto aukos.

Ar norėsime atleisti kitiems mus sužeidusiems žmonėms, dažnai yra mūsų pasirinkimas, tačiau yra vienas žmogus, kuriam, kad galėtume iš tikrųjų gyventi toliau ir turėti ateitį, būtina rasti būdą atleisti. Ir tas žmogus esame mes pačios. Kad galėtume vėl kvėpuoti, būtina nusirengti prakeiksmo drabužį ir atleisti sau už tai, kad pačios save išdavėme ir skriaudėme. Ir kartais tai būna labai sunki, galbūt pati sunkiausia vidinio darbo dalis.

Per sunkios patirtys, ypač vaikystėje, dažną žmogų, kaip tą mažąją Drebulę, priverčia išduoti save. Sakyti tai, kas ko iš mūsų reikalauja, išsižadėti savo jausmų, slopinti savo balsą, bijoti, išsižadėti savo poreikių, patikėti, kad mes nieko neišmanome, kad kiti žino geriau, kad esame nieko vertos, kad mūsų mintys ir jausmai kvaili, kad jeigu su mumis blogai elgiamasi, tai pačios to nusipelnome, kad gimėme kentėti, kad jeigu mus baugina, ir mes išsigąstame, tai pačios esame dėl to kaltos, kad jeigu niekas mūsų nesupranta, tai todėl, kad esame pernelyg keistos, o jeigu niekas mumis nesidomi, tai dėl to, kad mes beviltiškai nuobodžios. Kai kurios mamos dar visai neseniai to tiesiogiai mokydavo savo dukras: klausyk, kas tau sakoma, tylėk, neprieštarauk, neišsišok, žinok savo vietą, daryk, kas liepta. Kai suvokiame, kad taip, nuolat save tildydamos, kvailindamos ir slopindamos, gyvenome dešimtmečiais, kyla didžiulis liūdesys ir skausmas. Ir dažnai būna tikrai sunku su visu šiuo suvokimu išbūti ir rasti būdą sau už tai atleisti, tačiau kito kelio irgi nėra. Kaip tik atleisti savo vidinei Drebulei. Nes visos ir visi, jeigu save išdavėme, išdavėme iš baimės, kaip ir mažoji Eglės dukrelė Drebulė. Bet kokia kaina siekdamos išlikti, nes taip mus visus skatina elgtis išgyvenimo instinktas, net jeigu dėl to tenka parduoti savo sielą. Nors, man atrodo, iš tiesų sielos mes niekada neparduodame, tik galime ją užleisti, kaip kokią teritoriją, kitiems. Taip, kaip viena valstybė gali kitos valstybės teritorijoje iškabinti savo vėliavas ir pastatyti savo paminklus, taip kažkas gali pajungti mūsų vidinius resursus tarnauti sau, pavyzdžiui, rengtis taip, kai gražu jiems, studijuoti tai, ką jie laiko vertingu, ir pan. Tačiau mūsų siela, nors kažkam laikinai ir užleista, paprastai visada lieka mūsų, ir mes galime ją susigrąžinti, jeigu tik sukaupiame tam pakankamai stiprybės. Taip ir vyksta gijimas po prieraišumo traumų, kurios paprastai reiškia, kad mus išdavė tie, kurie turėjo globoti, o mes, kad išlaikytume su jais ryšį, leidome, kad jie iš mūsų, patys to dažniausiai nesuvokdami, atimtų galimybę girdėti save ir gyventi savo autentišką gyvenimą. Tačiau žmonės, kurių sielos buvo taip užgrobtos, gyvena panašiai kaip Eglė po Žilvino žūties: jaučiasi nei gyvi, nei mirę, ir sielos gilumoj dažnai būna labai pikti ir ant kitų, ir ant savęs, nors kartais net patys nuo savęs tą pyktį labai gerai slepia.

Yra tokia kinų patarlė, kuri sako: „Kad ir kiek toli nuėjai ne tuo keliu, grįžk.” Tai galioja kiekvienam. Kad ir kiek metų neigėme realybę, kad ir kiek metų sakėme sau, kad viskas gerai, nors jautėme priešingai, visada galima grįžti. Net jeigu labai ilgai prabuvome medžiu, nebūtina juo likti.