Sukelti ir iškelti skausmą

Iki maždaug 1840 metų, kuomet atsirado pirmieji anestetikai, chirurginės operacijos buvo atliekamos be nuskausminimo. Dažnas ir šiandien, laukdami operacijos dienos, jaučiame nerimą, tačiau galime tik mėginti įsivaizduoti, kokią baimę jausdavo žmonės, žinodami, kad operacijos metu teks iškęsti didžiulį skausmą, bet kito pasirinkimo nėra. Dėl to buvo stengiamasi, kad, pasakius pacientui, jog reikės atlikti operaciją, tai būtų padaroma kuo greičiau, kad žmogui kuo trumpiau tektų laukti ir bijoti. Ir operuojama būdavo tuomet, kai būtina, dažniausiai, kai operacija būdavo vienintelis būdas išgyventi.

Mums pasisekė, kad šiandien chirurginiu būdu galime būti gydomi nejausdami jokio skausmo, steriliai ir saugiai. Tačiau kad galėtume gyti emociškai, ypač, jeigu buvome sužeisti anksti gyvenime, vis dar tenka išmokti pakelti skausmą, kartais – ir daug skausmo. Žinote tą posakį „Žmonės nesikeičia”? Aš pridėčiau – žmonės nesikeičia, kol neišmoksta būti su emociniu skausmu. Ypač turint ankstyvųjų prieraišumo traumų gijimas be skausmo neįmanomas. Galbūt ir gerai, kad taip yra, antraip taptume tik malonumų ieškotojai ir susidūrę su skausmu visai nežinotume, kaip elgtis. Taptume visai neatsparūs diskomfortui.

Prieš keletą metų teko matyti tokį komiksą. Atšokuoja žmogus ant vienos kojos pas psichoterapeutą, viena jo pėda suspausta spąstų žvėrims gaudyti, tų spąstų nagai susmigę į pėdą. Žmogus stengiasi vaikščioti arba šokuoja tos pėdos nemindamas, ir prašo, kad psichoterapeutas padėtų pasijusti geriau, tačiau spąstų neliestų, nes jam skaudės. Psichoterapeutas atsako, kad nejudindamas spąstų padėti negalės. Žmogus nusivylęs išeina. Dar po kiek metų tas pats žmogus vėl ateina ir sako: „Padėkit man, nuimkit tuos spąstus.” Psichoterapeutas sako, kad nuimant spąstus skaudės. Žmogus atsako, kad supranta ir sutinka. Va tada prasideda darbas. Galime tik rinktis, kokiu tempu dirbsime, ir taip reguliuoti patiriamo skausmo intensyvumą bei kiekį, tačiau emociškai gyti be skausmo kol kas neįmanoma.

Kaip ir atliekant chirurgines operacijas, dirbant su emociškai stipriu psichologiniu turiniu, kuris ir daro didžiausią įtaką mūsų gyvenimui, patiriame stiprių reakcijų. Kai nebūdavo anestezijos, operuojamus ligonius surišdavo arba laikydavo, kad jie nesipriešintų chirurgui. Nes kęsdamas stiprų skausmą pacientas „pamesdavo” žinojimą, kad chirurgas stengiasi padėti, greičiausiai netgi gelbėja gyvybę. Skausmas įtikindavo, kad jį keliantis žmogus žaloja ir jam reikia priešintis. Ir tai labai natūralu.

Būtent todėl psichoterapijoje taip sunku gydyti gilias emocines žaizdas. Jas tyrinėjant, apie jas kalbant, link jų einant, emociškai prie jų liečiantis kyla skausmas, ir anksčiau arba vėliau klientui gali kilti noras tam priešintis, pavyzdžiui, pykti ant terapeuto, kaltinti jį ar tiesiog nutraukti terapiją. Kartais terapinis darbas, kurį laiką vykęs, tarsi pristoja, kai abu, terapeutas ir klientas, sąmoningai arba pasąmoningai, supranta, kad norint žengti toliau – stipriai skaudės. Tačiau terapeutas, jeigu supranta, ką daro, ne sukelia klientui skausmą – jis tik iškelia skausmą, kuris yra senas, ir kurį būtina iškelti, kad jis galėtų gyti. Jis tik judina seniai koją suspaudusius spąstus, kad po truputį žmogus galėtų iš jų išsilaisvinti.

Tarkime, vienas iš mūsų tėvų buvo alkoholikas, ir mes anksti išmokome, kad tam, kad gyventi taptų nors kiek pakeliamiau, mūsų darbas – juo ar ja rūpintis: eiti ieškoti, jeigu ilgai negrįžta, visaip stengtis nesugadinti nuotaikos, kad nereikėtų jos taisyti alkoholiu, nenuvilti, nesukelti papildomų problemų kitam iš tėvų, kuriam ir taip sunku, ir t.t. Taip galbūt susiformavo hiperstropi ir hiperatsakinga mūsų dalis, kuri bent taip galėjo kontroliuoti situaciją – prisiimdama kuo daugiau atsakomybės. Tačiau giliau, už šios viskuo besirūpinančios dalies, slypi didžiulis apleistumo skausmas. Šis vaikas augo didžiąja dalimi nematomas, nes vienas iš jo tėvų stipriausiai buvo prisirišęs prie butelio, kitas – prie šio priklausomo žmogaus. Vaikui teliko išmokti netrukdyti ir užmiršti, kad egzistuoja ir jo poreikiai. Užmiršti, kad jam be galo liūdna ir pikta būti nematomam. Gal net užmiršti, kad jis taip pat egzistuoja. Vidinės šeimos sistemos terapija sakytų, kad šio žmogaus pyktis, liūdesys ir turbūt daug kitų jausmų ir tikrų, natūralių norų bei poreikių tapo tremtiniais. Gali būti, kad vėliau gyvenime jis, savo esmines dalis ištrėmęs, dažnai jaus tuštumos jausmą, nežinos, kas jam iš tiesų patinka, ko tikrai nori.

Taip pat šis žmogus turės daug apsauginių dalių, kurios rūpinsis, kad jis prie savo pykčio ir liūdesio „neitų”. Nes kadaise tai buvo nepakeliama ir vesdavo tik į neviltį. Todėl gali būti, kad ir dabar, kai kils liūdesys arba pyktis, apsauginės dalys darys viską, kad nuo jų apsaugotų: juokaus, siūlys valgyti, įsijungti serialą, paskaityti, padirbėti prie naujojo projekto ar sutvarkyti spinteles. Ir dažnai mes būtent jų paklausome, nes jos tiek daug kartų padėjo. Bent jau trumpam.

Taip pat gali būti, kad apsauginės dalys mums siūlys nebendrauti su kitais žmonėmis, kurie buvo panašiai apleisti, kaip mes, ar sakys mums, kad jeigu kažkas pamatys mūsų skausmą, liūdesį, pyktį ar bejėgiškumą, jiems tai sukels pasibjaurėjimą ir jie mus atstums (labai gali būti, kad kažkada tai buvo tiesa, pavyzdžiui, kad kažkada mūsų tėvams buvo nepakeliama matyti mūsų liūdesį ar pyktį, nes tuomet jie pajusdavo kaltę ir jos neištverdavo, todėl sąmoningai ar nesąmoningai mums perdavė žinią, kad savo skausmo ir pykčio turime jiems nerodyti).

Ir vis dėlto, kad ir kaip paradoksalu tai būtų, kad galėtume gyti, mums būtinai reikia žmonių, kurie padės iškelti seną skausmą. Žinoma, ne tokių, kurie mus akivaizdžiai ar „pridengtai” žeidžia, žemina, išnaudoja, ignoruoja esminius mūsų poreikius ar atstumia – tai tikrai nepadės. Tačiau taip pat nepadės ir tie, kurie mūsų gailės ir mus saugos, lyg būtume krištoliniai ir suduštume nuo bet kurios neigiamos emocijos.

Kad galėtume prieiti prie savo skausmo esmės mums labiausiai reikės žmonių, kurie sakys tiesą su meile ir atjauta. Kurie matys mūsų žaizdas, matys ir kaip patys save skriaudžiame ar toliau leidžiamės skriaudžiami ir išnaudojami, ir apie tai mums sakys, kartu neprarasdami mūsų kaip visumos vaizdo. Tarsi sakys: matau tavo žaizdas, bet tu nesi žaizda, tu esi sužeistas žmogus. Matau vietas, kur sau kenki, matau, kaip savim netiki ir nesirūpini, bet tu nesi tai. Tu nesi savęs sabotavimas, nesi netikėjimas savimi, nesi savęs apleidimas ar išdavimas. Tai tik tavo dalių strategijos, sugalvotos tam, kad situacijoje, kurioje buvo neįmanoma jaustis gerai ir saugiai, bet truputį išsaugotum kontrolės jausmą.

Vienas iš didžiausių iššūkių dažnam žmogui yra įsisąmoninti, kaip, dažniausiai to nenorėdami, mums kenkė artimiausi žmonės, ir kaip tam, kad su jais išlaikytume ryšį, pradėjome kenkti patys sau. Pavyzdžiui, jie ignoravo mūsų jausmus, atstumdavo mus liūdnus ar piktus, ir mes išmokome ta patį daryti su savimi. Jie, norėdami mus apsaugoti nuo atstūmimo ir gėdos, skatino būti tobulais, niekada neklysti, būti geriausiais, ir mes pradėjome taip pat spausti save. Ir kartais žmonės taip vieni kitus ar save suspaudžia, kad tampa panašūs į gėles, sudžiovintas tarp knygos puslapių – gal ir gražias, bet be jokios vidinės laisvės ir gyvybės.

Ir tuomet kai žmogus, kuriam natūralu jausti įvairius jausmus, mums sakys: „Man atrodo, tu liūdna”, arba paklaus „Ko supykai?”, gali būti, kad šiais jam ar jai visai paprastais pasakymais, nes jo pasaulyje ir liūdėti ir pykti natūralu ir galima, jis mums iškels seną skausmą. Skausmą dėl to, kad kadaise teko šių jausmų atsisakyti, juos nuneigti. Ir jeigu neatpažinsime, kad žmogus tik iškėlė seną skausmą, galime pagalvoti, kad jis jį sukėlė, ir todėl mums reikia jo vengti. Čia yra vienas iš paradoksų: kol esame stipriai sužeisti ir to negalime priimti, sveikesni žmonės mums gali iškelti daug seno skausmo. Panašiai, kaip būtume daug metų gyvenę tamsiame, drėgname rūsyje įtikinti, kad čia ir yra pasaulis. Tuomet, vieną dieną iš to rūsio kažkaip ištrūkę ir pamatę, kaip pasaulis iš tiesų atrodo, galime pamanyti, kad nepakelsime visų šių įspūdžių: saulės šviesos, paukščių čiulbėjimo, spalvų, erdvės. O galbūt liūdesio, kad tiek metų manėme, kad viso to nėra ir būti negali, ir pykčio, kad kažkas kadaise mus tuo įtikino.

Tikrai nėra paprasta, bet labai svarbu kiekvienam iš mūsų išmokti atskirti, kas mums iš tiesų kelia skausmą bei žaloja ir ko reikia saugotis ir vengti, o kas tik iškelia seną skausmą ir gydo. Bet, kad galėtume gyti, pirmiausiai reikės mūsų pačių pasirinkimo būti su prasmingu skausmu, užuot instinktyviai nuolat nuo jo bėgus.