Sveikas, liūdesy

Man visada buvo labai gražus šis Francoise Sagan romano pavadinimas, nors kai kažkada bandžiau skaityti patį kūrinį, jis neįtraukė. Gal laikas pamėginti dar kartą.

Jeigu mūsų paklaustų, ar gerai pažįstame savo liūdesį, arba ar norėtume su juo susipažinti artimiau, gal ne daug kas iškart atsakytume teigiamai. O kai kurie pagalvotume, kad tik jau ne jį. Kad ir taip jis visą gyvenimą kažkur per arti sukiojasi, geriau pasakykite, kokiais būdais jo atsikratyti, o ne kaip pažindintis.

Kažkada, studijuodama psichologiją, labai nustebau sužinojusi, kad kartais pasitaiko žmonių, kurie gimsta be gebėjimo jausti fizinį skausmą. Tiesiog neturi fizinio skausmo receptorių. Gali daryti ką nori, jiems neskauda. Ir paprastai jie miršta jauni, nuo nuolatinių netyčinių savo kūno sužalojimų, nes skausmas negali jų sustabdyti. Netgi kai sėdime, fizinis skausmas pasako, kada laikas pakeisti padėtį. O jeigu nėra receptorių – nepasako.

Panašiai ir liūdesys. Kaip ir fizinis skausmas, jis nepopuliarus, bet be jo mes galime labai pasiklysti. Mūsų liūdesys panašus į kokį seną giminaitį, kuris žino apie visus giminėje nutikusius liūdnus dalykus, ir mėgsta apie juos pasakoti: visas netektis, skaudžius išsiskyrimus, visas neišsipildžiusias svajones ir sudužusias viltis. Tačiau žinodamas visa tai, jis taip pat žino, kas ką labiausiai mylėjo, kas ko labiausiai troško, ilgėjosi ir apie ką svajojo, kas kam buvo brangu, ir į ką kuri širdis linko. Ir mes galime jo vengti, nebendrauti su juo, nes gal daug smagiau klausytis kito giminaičio, kuris labai gerai anekdotus pasakoja, taip gerai, kad viską tuo metu užmiršti. Bet vis dėlto galbūt nujausime, kad tai, ką tas pirmasis giminaitis gali papasakoti, irgi vertinga. Ir kai reikės daryti svarbų pasirinkimą gyvenime, galbūt tai, ką sužinojome iš liūdnų istorijų pasakotojo, mums parodys kelią labiau, negu girdėti smagūs anekdotai (nors jie ir nuoširdus juokas irgi labai vertingi!)

Mūsų liūdesys labai daug žino apie mus. Apie mūsų tikrus norus, kurių gal kažkada kažkodėl atsisakėme, apie viltis, kurios mums kažkada buvo labai svarbios, bet neišsipildė, apie tai, ką brangaus praradome. Angliškai sakoma „Follow your bliss”. Eik paskui savo palaimą ir surasi save. Tačiau lygiai taip pat galima eiti paskui savo liūdesį, ir irgi save surasti. Ir jeigu mūsų gyvenimo pradžia buvo sunkesnė, būtent mūsų liūdesys žinos daugiausiai tiesos apie mus. Taip kaip Kolumbas suprato, kad nors Indija rytuose, kadangi Žemė apvali, į ją nuplauksime ir plaukdami į vakarus, taip ir prie to, kas mums svarbiausia, galime atkeliauti ir per džiaugsmą, ir per liūdesį. Nes, tarkime, jeigu vaikai kažkieno didžiausias džiaugsmas, tai jų neturėjimas arba jų nesėkmės bus didžiausias liūdesys. Arba jeigu didžiausias džiaugsmas – kūryba, tai bus labai liūdna dirbti monotonišką darbą 40 metų. Ir taip toliau.

Tačiau kartais gana ilgai užtrunka, kol galime su savo liūdesiu susitikti. Nes liūdesiui reikia draugo, ypač, kai esame maži, ir jeigu jis to draugo neranda, jeigu niekas nenori jo matyti ir pažinti, kartais jis pasislepia labai labai giliai. O kartu ir tai, kas mums arčiausiai širdies. Esu ir savyje ir savo klientų vidiniame pasaulyje liūdesį aptikusi įvairiai užsislėpusį. Už reikalų tvarkymo, darbų darymo, žaismingo juokavimo, skanėstų valgymo, fantazavimo apie tobulą pasaulį. Ir kuo liūdesio daugiau ir kuo ilgiau jis buvo be draugo, tuo labiau norisi susirasti, kokį reikalą čia dabar reikia sutvarkyti, kokį darbą padaryti, ką išspręsti, ko pavalgyti, ką youtube pažiūrėti, ar ką nusipirkti, kad tik dar šįkart su liūdesiu nesusitiktume. Kuo liūdniau, ir kuo mažiau mums jauku tiesiog pabūti su savo liūdesiu, tuo stipriau norisi kažką daryti, kad negirdėtume, ką liūdesys sako. O kai po truputį pradedame galėti jo tiesiog klausytis, ir tiesiog su juo pabūti, tai gali būti vienas iš didžiausių palengvėjimų, kokį esame jautę gyvenime, ir vienas iš turtingiausių ir nuoširdžiausių vidinių susitikimų.

Nes mūsų liūdesys mums gali atnešti tiek daug „nepopuliarios”, bet tokios svarbios informacijos apie mus. Jis daug žino apie tai, kas mes, sielos gilumoj, po visomis priedangomis, esame. Ko iš tikrųjų norime. Ko mums labiausiai trūksta. Kokių norų buvo liūdniausia atsisakyti, kokias gijas buvo liūdniausia gyvenimo kelyje „pamesti”, ko netekus labiausiai skaudėjo. Kokių savo dalių išsižadėjimas brangiausiai kainavo. Ir kiek daug buvo vienišumo, kol mūsų liūdesys neturėjo draugų.

Nesmurtinės komunikacijos ir mindfulness mokytojas Oren Jay Sofer pirmojoje savo knygoje labai gražiai rašo apie tai, kaip žmogų išlaisvina gebėjimas išlaikyti ryšį su savo bendražmogišku poreikiu ir to poreikio grožiu, net jeigu tas poreikis tuo metu ar apskritai nepatenkinamas. Tarkime, labai norime keisti profesiją ir kažką naujo studijuoti, bet šiuo metu negalime, nes vaikai per maži. O geriausia draugė pasako, kad apsisprendė jau dabar pradėti norimas studijas. Mūsų poreikis šiuo metu patenkintas būti negali, ir dėl to mums gali kilti liūdesys, tačiau jeigu galėsime susijungti su bendražmogiško poreikio augti grožiu, galbūt galėsime priimti ir savo liūdesį, kad mums dar tenka palaukti, ir pajusime džiaugsmą už draugę.

Džiaugsmas ir liūdesys ir šiaip dažnai vaikšto susikibę už rankų. Tarkime, kai žmogus, ilgai jautęsis labai vienišas, užmezga artimą ryšį, arba atranda bendraminčių grupę, kur pasijunta kaip namie, bangomis gali kilti džiaugsmas ir liūdesys. Džiaugsmas dėl to, kad pagaliau tai atsirado, ir liūdesys dėl visų tu metų, kai to nebuvo, kai galvojome, kad tai neįmanoma, kai sakėme sau, kad reikia to nenorėti, nes niekada to nebus, ir panašiai. Panašiai būna ir tuomet, kai žmogus, praradęs tikėjimą kokiu nors savo talentu, noru kažkaip save išreikšti, galiausiai patiria sėkmę. Tarkime, visada norėjo dainuoti, rašyti, dirbti su žmonėmis, ar dar kažką daryti, bet manė, kad nėra pakankamai talentingas, ir staiga yra stipriai ir aiškiai padrąsinamas daryti tai, ką visada norėjo, ir gauna svarios informacijos, kad daro tai tikrai gerai. Ir vėl tai gali sukelti besikaitaliojančias džiaugsmo ir liūdesio bangas, o kartu dar ir baimės, kad gal čia kažkokia iliuzija, ir vėl viskas grįš į ten, kur buvo, t.y. į nesėkmes ir netikėjimą savimi.

Šį pavasarį lankiau fraktalų piešimo užsiėmimus. Juos vedusi Brigita gražiai pasakė apie juodą spalvą: jeigu piešinyje visai nebus juodos spalvos, jis bus naivus. Panašiai ir su liūdesiu: kol mes jo vengiame, sunku išaugti iš savo naivumo, ir kartu žmogų lydi daug sumišimo ir netikrumo jausmo. Panašiai, lyg mūsų svetainėje sėdėtų keli svečiai, ir vienas iš jų būtų tas liūdnas istorijas mėgstantis giminaitis, o mes bandytume šnekučiuotis su kitais svečiais, apsimesdami, kad jo nėra.

Jeigu baisu, kad jis, kai pradės kalbėti, niekada nesiliaus, galima pradėti kad ir nuo vienos minutės: įsižiūrėti į jį, jo veidą, įsiklausyti į jo balsą, ir pasakyti, kad galime jo klausytis, pavyzdžiui, po vieną minutę per dieną. Visos mūsų dalys visada laukia mūsų geranoriškumo ir yra nusiteikusios bendradarbiauti. Ir kuo labiau jos mumis pasitikės, tuo labiau prognozuojamas bus jų elgesys, visai kaip vaikų. Ir ką gali žinoti, gal paaiškės, kad mūsų liūdesys net ir dovanų mums turi. Gal jis pavyzdžiui, priglaudęs globoja mūsų širdies šilumą ir švelnumą, kūrybiškumą ar spontaniškumą, ar dar kokias savybes, kurios neturėjo, kur eiti?